Per nepriklausomybės dvidešimtmetį Lietuvoje vyko didžiuliai ir spartūs gyventojų skaičiaus, kitų demografinių procesų (migracijos, šeimos, gimstamumo, mirtingumo) pokyčiai. Mokslininkai situaciją pradėjo vadinti demografine depresija.

Vyksta šeimos transformacija: sumažėjo santuokų, tuokiamasi vis vyresnio amžiaus, didėja šeimų nestabilumas. Todėl ypač XX a. paskutinį dešimtmetį sparčiai mažėjo gimstamumas. O mirtingumo lygis išliko gana aukštas. Statistikos departamento duomenimis, 1990–2010 m. iš Lietuvos emigravo per pusę milijono gyventojų. Dauguma jų – jaunimas.

Tiesioginė ir akivaizdi demografinių procesų kitimo pasekmė – Lietuvos gyventojų skaičiaus mažėjimas, demografinės pusiausvyros praradimas, sparti depopuliacija. Gyventojų skaičius per dvidešimt metų sumažėjo maždaug 12%, t.y. per 460 tūkst. žmonių.

Apskritai Lietuvos ekonominė raida jaunimą skatino „balsuoti kojomis“ – masiškai emigruoti. Lietuviai šalį palikdavo ne tik dėl ekonominių paskatų. Pradėjo veikti ir psichologiniai veiksniai. Žmonės pavargo gyventi nesibaigiančioje pertvarkoje. Be to, valstybės atsivėrimas pasauliui suteikė šiuolaikiniam jaunimui daugybę galimybių, kurių neturėta sovietmečiu. Dauguma jaunuomenės savo ateitį siejo su Europa. Jie ne tik laukė Lietuvos įstojimo į ES ar į NATO, bet ir vyko pasisemti žinių, užmegzti kontaktų su vienmečiais, užsidirbti.

Kita vertus, Lietuvoja tapo pabėgėlius priimančiu kraštu. Pabėgėlio statusas Lietuvoje suteikiamas tik tiems asmenims, kurie pagrįstai bijo būti persekiojami dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba dėl politinių įsitikinimų.

Lietuvos valstybės pagrindų kūrimas ir įtvirtinimas vyko nesant pilietinės visuomenės. Trūko demokratinio, politinio bei partinio gyvenimo tradicijų. Jų ir negalėjo būti pragyvenus 50 metų sovietinėje santvarkoje. Veidmainiavimas, prisitaikymas, savos pilietinės pozicijos slėpimas – bruožai, įgyti per tuos metus, greitai negalėjo išnykti. Atvirkščiai, pradėjo nykti pasiaukojimas ir pilietinis solidarumas, atsiradę Sąjūdžio metais.

Kuriantis ar atsikuriant partijoms, formuojantis naujoms valdžios struktūroms, į jas pateko įvairiausių žmonių. Tarp jų netrūko mylinčių Tėvynę ir besididžiuojančių ja, bet kartais neturinčių žinių ar patirties, kaip kurti demokratinę dabartį. Pasitaikė ir senosios nomenklatūros (komunistų partijos, komjaunimo vadovybės) atstovų ir šiaip atsitiktinių žmonių. Norintys patekti į valdžią turėjo viešai demonstruoti patriotizmą, prisitaikyti prie naujos santvarkos. Politinėse partijose atsidūrė ir nekompetentingų veikėjų. Jie pirmiausia siekė asmeninių tikslų, karjeros, o ne tarnauti žmonėms. Todėl įvairias pilietines iniciatyvas pirmiausia palaikė atskiri intelektualai, naujoviškai mąstantys verslininkai ir savo kraštą, savo bendruomenę mylintys žmonės.