Visuomenės kaitą nepriklausomo gyvenimo sąlygomis visų pirma lėmė ekonominis veiksnys. Lietuva, nepaisant patirties ir kvalifikuotų specialistų trūkumo, nepaisant prasidėjusios Sovietų Sąjungos ekonominės blokados, nepaisant Lietuvos ekonomikai smogusios finansų krizės Rusijoje, per maždaug dešimt metų sukūrė veikiančią rinkos ekonomiką. Į ją eita laipsniškai. Pirmiausia buvo liberalizuota ūkio veikla: vykdyta valstybės turto privatizacija, atsisakyta reguliuoti kainas, suteikta ūkinės veiklos laisvė. Jau 1998 m. pabaigoje daugiau kaip 2/3 Lietuvos darbingų žmonių dirbo privačiose įmonėse. Tačiau privatizavimas sukėlė ir nepageidaujamų procesų. Ypač žemės ūkyje jie įgavo neigiamą atspalvį. Į privatizaciją didžioji visuomenės dalis žiūrėjo kaip į „prichvatizaciją“ (nuo rusiško žodžio „pasisavinti“). 1992–1996 metų laikotarpiu Lietuvoje „prichvatizacija“ ir vagysčių mastas buvo tiesiog sukrečiantis.

Liberalizavimą lydėjo infliacija, t.y. kainų kilimas, ir bendro nacionalinio produkto kritimas. Infliacija sustabdyta įvedus laikinus pinigus – talonus („vagnorėlius“). O įvedus litą, infliacija ėmė mažėti.

Sovietmečiu absoliuti dauguma Lietuvos žmonių buvo valstybės samdomi darbininkai ar tarnautojai. Naujojoje sistemoje žmonių darbo atlyginimas, materialinė gerovė vis daugiau ėmė priklausyti nuo pasiūlos ir paklausos santykio. Todėl po Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje padidėjo turtiniai skirtumai, atsirado bedarbių ir benamių.

Vieni pradėjo dirbti daugiau, tikslingiau, rizikuoti ir kitaip siekti materialios gerovės. Jie įsigijo prabangias mašinas, namus, vilas, atostogas leido pasaulyje žinomuose kurortuose.

Nenorėję ar nepajėgę susitaikyti su šia laisve rinktis, tikėjęsi valstybės globos, atsidūrė skurde. Kaimuose skurstančiųjų buvo gerokai daugiau nei miestuose. Dalis žmonių neturėjo didelių galimybių prakusti vien dėl to, kad dirbo nekonkurencingose, neefektyviose sferose – žemės ūkyje, sveikatos apsaugos ar švietimo sistemose.

Pagrindinis skirtumas nuo sovietinės visuomenės – nedarbo problema. Sumažėjęs užimtumas labiausiai palietė tris žmonių kategorijas: jaunimą iki 25 metų, per 64 metų amžiaus asmenis bei dirbusius pramonėje ir žemės ūkyje. Nedarbo didėjimui įtakos turėjo laiku neatliktos ekonominės reformos, nemažėjanti biurokratija bei mokesčių našta, ekonominės krizės.

Nepriklausomos valstybės atkūrimas paveikė ir Lietuvos gyventojų tautinės sudėties paveikslą. Šalyje apsigyveno daugiau kaip 100 skirtingų tautybių gyventojų. Jų skaičius buvo labai nevienodas, svyravo nuo kelių šimtų tūkstančių (pavyzdžiui lenkų ar rusų) iki kelių šimtų ar tik dešimčių (graikų, vengrų ir pan.). Buvusi sovietinė rusifikacijos, pramonės vystymo politiką lėmė ir tai, kad net po dvidešimties metų išliko tautinių mažumų išsidėstymo Lietuvoje skirtumai pagal regionus. Daugiausia nelietuvių tautybės žmonių gyveno Rytų ir Pietryčių Lietuvoje, didžiuosiuose miestuose – Vilniuje, Klaipėdoje.

Lietuvių tautybės piliečių svoris valstybėje per dvidešimtmetį kiek išaugo. Sovietiniais laikais buvusi didžiausia rusų tautinė mažuma užleido pirmaujančias pozicijas lenkų tautinei mažumai. Šie pokyčiai buvo nulemti sovietų kariuomenės išvedimo, nepalankiai Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą vertinusių išvykimo ir apskritai – palengvėjusių migracijos galimybių.

Aktyvia kultūrine veikla Lietuvoje užsiima apie 300 tautinių mažumų nevyriausybinių organizacijų. Norint patenkinti Lietuvos tautinių mažumų kultūrinius ir švietimo poreikius, įsteigti keli tautinių mažumų visuomeninės veiklos centrai – Tautinių bendrijų namai Vilniuje (1991 m.), Kauno įvairių tautų kultūrų centras (2004 m.), Romų visuomenės centras (2001 m.), Lietuvos tautinių mažumų folkloro ir etnografijos centras (2007 m.).

Vietovėse, kuriose gausiai ir kompaktiškai gyvena tautinės mažumos, įkurtos mokyklos tautinių mažumų kalbomis. 2010 metais Lietuvoje veikė per 150 tokių mokyklų – 62 lenkų, 36 rusų. Lietuvoje gyvenantys armėnai, baltarusiai, graikai, karaimai, latviai, lenkai, rusai, totoriai, ukrainiečiai, vokiečiai, žydai yra įkūrę ir šeštadienines/ sekmadienines mokyklas.

Dėl besikeičiančios Lietuvos visuomenės tautinės sudėties, keičiasi ir konfesinė visuomenės struktūra. Per dvidešimt metų padaugėjo Romos Katalikų bažnyčiai save priskiriančių skaičius. Kita vertus, su prasidėjusia imigracija Lietuvoje padidėjo ir religinė įvairovė.