Iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos:

37 straipsnis
Piliečiai, priklausantys tautinėms bendrijoms, turi teisę puoselėti savo kalbą, kultūrą ir papročius.

40 straipsnis
Valstybinės ir savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigos yra pasaulietinės. Jose tėvų pageidavimu mokoma tikybos.Įstatymo nustatyta tvarka gali būti steigiamos nevalstybinės mokymo bei auklėjimo įstaigos.Aukštosioms mokykloms suteikiama autonomija.Valstybė prižiūri mokymo ir auklėjimo įstaigų veiklą.

41 straipsnis
Asmenims iki 16 metų mokslas privalomas.Mokymas valstybinėse ir savivaldybių bendrojo lavinimo, profesinėse bei aukštesniosiose mokyklose yra nemokamas.Aukštasis mokslas prieinamas visiems pagal kiekvieno žmogaus sugebėjimus. Gerai besimokantiems piliečiams valstybinėse aukštosiose mokyklose laiduojamas nemokamas mokslas.

42 straipsnis
Kultūra, mokslas ir tyrinėjimai bei dėstymas yra laisvi.Valstybė remia kultūrą ir mokslą, rūpinasi Lietuvos istorijos, meno ir kitų kultūros paminklų bei vertybių apsauga.Dvasinius ir materialinius autoriaus interesus, susijusius su mokslo, technikos, kultūros ir meno kūryba, saugo ir gina įstatymas.

43 straipsnis
Valstybė pripažįsta tradicines Lietuvoje bažnyčias bei religines organizacijas, o kitas bažnyčias ir religines organizacijas – jeigu jos turi atramą visuomenėje ir jų mokymas bei apeigos neprieštarauja įstatymui ir dorai.Valstybės pripažintos bažnyčios bei kitos religinės organizacijos turi juridinio asmens teises.Bažnyčios bei religinės organizacijos laisvai skelbia savo mokslą, atlieka savo apeigas, turi maldos namus, labdaros įstaigas ir mokyklas dvasininkams rengti.Bažnyčios bei religinės organizacijos laisvai tvarkosi pagal savus kanonus ir statutus.Bažnyčių bei kitų religinių organizacijų būklė valstybėje nustatoma susitarimu arba įstatymu.Bažnyčių bei religinių organizacijų mokslo skelbimas, kita tikybinė veikla, taip pat maldos namai negali būti naudojami tam, kas prieštarauja Konstitucijai ir įstatymams.Lietuvoje nėra valstybinės religijos.

45 straipsnis
Piliečių tautinės bendrijos savo tautinės kultūros reikalus, švietimą, labdarą, savitarpio pagalbą tvarko savarankiškai.Tautinėms bendrijoms valstybė teikia paramą.

Iš Lietuvos Respublikos Švietimo įstatymo:

5 straipsnis. Švietimo sistemos principai
Švietimo sistemos principai yra šie:
1) lygios galimybės – švietimo sistema yra socialiai teisinga, ji užtikrina asmens teisių įgyvendinimą, kiekvienam asmeniui ji laiduoja švietimo prieinamumą, bendrojo išsilavinimo bei pirmosios kvalifikacijos įgijimą ir sudaro sąlygas tobulinti turimą kvalifikaciją ar įgyti naują;
2) kontekstualumas – švietimo sistema yra glaudžiai susieta su krašto ūkinės, socialinės, kultūrinės raidos kontekstu, kartu su juo atsinaujina ir atitinka nuolat kintančias visuomenės reikmes;
3) veiksmingumas – švietimo sistema siekia geros kokybės rezultatų sumaniai ir taupiai naudodama turimus išteklius, nuolat vertindama, analizuodama ir planuodama savo veiklą, remdamasi veiksminga vadyba – tinkamais ir laiku priimamais sprendimais;
4) tęstinumas – švietimo sistema yra lanksti, atvira, pagrįsta įvairių formų ir institucijų sąveika; ji sudaro sąlygas kiekvienam asmeniui mokytis visą gyvenimą.

6 straipsnis. Švietimo sistema
Lietuvos švietimo sistema apima:
1) formalųjį švietimą (pradinį, pagrindinį, vidurinį ugdymą, formalųjį profesinį mokymą ir aukštojo mokslo studijas);
2) neformalųjį švietimą (ikimokyklinį, priešmokyklinį, kitą neformalųjį vaikų (taip pat formalųjį švietimą papildantį ugdymą) ir suaugusiųjų švietimą);
3) savišvietą;
4) švietimo pagalbą (profesinį orientavimą, švietimo informacinę, psichologinę, socialinę pedagoginę, specialiąją pedagoginę ir specialiąją pagalbą, sveikatos priežiūrą mokykloje, konsultacinę, mokytojų kvalifikacijos tobulinimo ir kitą pagalbą).

Du atvejai:

Atvejis: Baltarusijos tolimųjų reisų vairuotojas sudarė santuoką su Lietuvos piliete. Kartu negyvena. Jis didžiąją laiko dalį būna komandiruotėse. Tačiau vedybos jam suteikia teisę gyventi ir dirbti Lietuvoje. Moteris gauna papildomų pajamų.

Atvejis: Kinijos pilietis sudarė santuoką su 19 metų vyresne LR piliete ir tuo pagrindu gavo laikiną leidimą gyventi Lietuvoje. Tik po 3 metų, kilus įtarimams, kad sutuoktiniai kartu negyvena, o jų santuoka fiktyvi, buvo atlikta sutuoktinių apklausa. Po apklausos ir įvertinus kitas aplinkybes buvo padaryta išvada, kad sutuoktiniai netvarko bendro ūkio, materialiai vienas kito neremia ir neišlaiko, santuoka sudaryta tik dėl akių, neturint tikslo sukurti šeimos santykius, o tik siekiant Kinijos piliečiui gauti leidimą gyventi LR. Todėl buvo priimtas sprendimas leidimo laikinai gyventi Lietuvoje neišduoti. Tačiau dar 4 metus, kol vyko apeliacijos procesas, Kinijos pilietis gyveno Lietuvoje.