1387 m. Lietuvos krikštas pakeitė ne tik religinę, bet ir socialinę Lietuvos visuomenės struktūrą. Krikšto rezultatas buvo politinis, socialinis, teisinis ir kultūrinis Lietuvos visuomenės europėjimas.

Jogailos privilegijos Vilniaus vyskupui, bajorams katalikams ir Vilniaus miestui tapo teisiniu Lietuvos luomų formavimosi pagrindu ir įstatymu įtvirtino europietišką luominę santvarką.

Bažnytinės žemėvaldos teisės suteikimas Vilniaus vyskupui ir bažnyčių bei vienuolynų steigimasis prie natūraliai susiklosčiusių miestiečių, valstiečių ir bajorų socialinių sluoksnių leido atsirasti ir šalies kultūrinei raidai svarbiam dvasininkų luomui.

Katalikų dvasininkija atėjo iš Lenkijos, todėl lotyniškosios kultūros plėtra ir integracija į Vakarų Europos civilizaciją buvo persipynusi su visuomenės elito polonizacijos pradžia.

Jogailos ir ypač Vytauto valdymo metu dėl stiprėjančios valstybės centralizacijos išaugo bajorijos skaičius ir jos galia. Abu Lietuvos valdovai vykdė beneficijų revoliuciją: masiškai dalino bajorams valdas su valstiečiais, kurie po dovanojimo pakliūdavo baudžiavinėn priklausomybėn (veldamai). Pati bajorija virto tiesioginiais didžiojo kunigaikščio vasalais ir sudarė reguliarią kariuomenę. Centralizacija paskatino ir valdininkų, kilusių iš bajorų, sluoksnio augimą ir jo visuomeninės įtakos stiprėjimą.

XV a. daliniai kunigaikščiai prarado turėtą politinę galią ir liko tik stambiais žemvaldžiais, iš kurių susiformavo bajoriškoji aristokratija – ponai. Ponai tapdavo aukščiausiais valstybės pareigūnais urėdais, sudariusiais LDK vyriausybę – Ponų tarybą.

1413 m. Horodlės unijos su Lenkijos karalyste metu lietuvių bajorai perėmė iš susibroliavusių su jais lenkų bajorų herbus. Tai reiškė ne tik teisinį, bet ir kultūrinį bajorijos luomo pokytį, jo galutinį susiformavimą pagal vakarietišką modelį.

Magdeburgo savivaldos teisių suteikimas Vilniaus miestui, vėliau Kaunui ir kitiems reikšmingesniems miestams, kartu su baudžiavos įsigalėjimu, skatino daugiatautės miestų visuomenės formavimąsi Lietuvoje. Miestų visuomenės formavimasis iš kelių tautinių bendruomenių buvo būdingas visai katalikiškai Rytų Europai.

Lietuvos miestuose sparčiai augo rusų, lenkų, vokiečių ir žydų bendruomenės, tai buvo šalies ūkiniam gyvenimui labai svarbus pokytis, nes skatino civilizacijos ir prekybinių ryšių plėtrą.

Vakarietiškos visuomenės kūrimąsi užbaigė 1468 m. didžiojo kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio Teisynas. Visi po jo ėję teisiniai aktai ir įstatymų rinkiniai tik atspindėjo tolesnius Lietuvos feodalinės visuomenės pokyčius.