Susikūrus valstybei Mindaugo ir pirmųjų Gediminaičių laikais, kito visuomenės struktūra. Šalia paveldimos gentinės aristokratijos – bajorų ėmė rastis ir vietinės valdžios institucijos bei pareigybės.

Susidarė administraciniai vienetai – valsčiai, kuriems vadovavo tijūnai, rinkę duokles ir mokesčius didžiajam kunigaikščiui ir vykdę teismo funkcijas. Jiems vadovavo vietininkas, valdęs keletą valsčių ir organizavęs jų gynybą.

Visuomenė ir susikūrusi valstybė buvo valdoma vadovaujantis paprotine teise. Rašytinės teisės pradžia siejama su Jogailos valdymu.

XIV a. Lietuvos visuomenė išliko kaimiška. Laisvųjų laukininkų nežymiai mažėjo ir augo kaimynų – asmeniškai nuo bajorų priklausomų žmonių, praradusių alodines teises į žemę ir atlikusių prievoles savo žemvaldžiui. Tai bylojo apie savaiminį baudžiavinės santvarkos vystymąsi.

XIV a. bajorų žemvaldžių luomas dar nebuvo uždaras, laisvi žemdirbiai dar atliko karinę vyties prievolę ir dalis jų virsdavo bajorais. Intensyvios kovos su Vokiečių ordinu skatino bajorijos gausėjimą.

Ankstyvojoje feodalinėje Lietuvos monarchijoje bajorai buvo priklausomi nuo kunigaikščių ir ūkiškai, ir teisiškai.

XIV a. daugėja miestų ir ima formuotis miestiečių sluoksnis. Archeologiniai Kernavės, Vilniaus ir kitų Lietuvos miestų tyrimai rodo buvus aukštos kvalifikacijos amatininkų ir pasiturinčių pirklių. Gediminas kvietė į jo valstybę atvykti žemdirbius, amatininkus ir pirklius bei riterius iš Vakarų Europos, o tai byloja apie valdovo siekį modernizuoti valstybę.

XIV a. ima nykti natūrinis ūkis, intensyvėja piniginiai mainai, atsiranda pinigai – sidabriniai ilgieji ir Prahos grašiai, o tai byloja apie miestų bendruomenių ekonominį stiprėjimą.

Spartų Lietuvos visuomenės feodalizacijos procesą lėmė tiek natūrali visuomenės raida, tiek ir socialinės bei ekonominės patirties perėmimas iš jos valdžioje buvusių rusų žemių ir ordino valstybės.