Senoji pagoniška lietuvių kultūra dažnai yra garbinama iš romantizmo ir tautiškumo pozicijų, o krikščioniškai europinei kultūrai prikišama, kad ji nulėmė Lietuvos elito ir miestiečių lenkėjimą.

XIII–XIV a. pagoniška lietuvių kultūra nesugebėjo sukurti nei raštijos, nei monumentalios architektūros, nei dailės ar muzikos.

Po krikšto XIV a. pab. – XV a. Lietuvoje ėmė plisti lotyniškoji ir rusėniškoji raštija, atsirado mūrinė statyba, o prie bažnyčių pamažu steigėsi parapinės mokyklos, bajorija ir miestų elitas ėmė prusti, augo lietuvių studentų skaičius Krokuvos ir Prahos universitetuose. Tai byloja apie Lietuvos kultūros artėjimą prie Vakarų Europos lygio.

Pagoniška religinė ir gyvenimo būdo tradicija dar ilgai išliko gaji kaime ir tarp miestų prastuomenės, bet vis stiprėjančios krikščionybės kultūrinis poveikis pamažu keitė tradicinę kultūrą, dorovės sampratą ir Lietuvos gyventojų tarpusavio santykius bei santykius tarp skirtingų socialinių sluoksnių.