1387 m. vasario 17 d. privilegija Vilniaus vyskupystės vyskupui buvo įsteigta bažnytinė žemėvalda. Vilniaus vyskupas gavo dalį Vilniaus miesto ir keliolika dvarų su žemėmis ir valstiečiais. Į vyskupo žinią perėjo teismas ir administracija.
1387 m. vasario 20 d. privilegija Vilniaus miestui suteikta Magdeburgo teisė. Miestas gavo savivaldą, atskirą nuo bajorų teismą. Tačiau miestiečiai nebuvo atleisti nuo mokesčių ir karinės tarnybos.
Magdeburgo teisių Vilniaus miestui suteikimo privilegija (1387 m. kovo 22 d.)
(...) visų, kuriems svarbu, žiniai skelbiame: siekdami už tai jiems toliau rodyti ypatingą ir maloningą palankumą ir trokšdami, kad dėl to minėtojo mūsų Vilniaus miesto būklė bei padėtis pasidarytų palankesnė ir geresnė, tiems patiems miestiečiams ir gyventojams, ir visai minėtojo mūsų Vilniaus miesto bendruomenei karališkosios didenybės galia duodame ir suteikiame vokiečių teisę, kuri vadinama Magdeburgo. (...) Vilniaus miesto bendruomenė turės, kaip įprasta, ištikimai klausyti visų teisėtų ir gerbtinų mūsų Vilniaus seniūnų. Taip pat pagal paprotį, kurio nuo senų laikų iki šiol buvo paisoma ir laikomasi, tegul savo lėšomis saugo mūsų pilį Vilniuje tol, kol daug kartų minėtas mūsų Vilnius bus iš visų pusių apjuostas mūrine siena.
Alfredas Bumblauskas. Senosios Lietuvos istorija, 1009–1795 m. Vilnius, 2005: 187.
1387 m. vasario 20 d. privilegija skirta apsikrikštijusiems bajorams. Bajoro turtas, žemė bei ją dirbantys žmonės pripažįstama jo tėvonija, kuria galima laisvai disponuoti. Prievolė dalyvauti karo žygiuose paliekama. Apsikrikštiję valstiečiai taip pat paskelbti krikščionimis, tačiau neturėjo privilegijų. Valstiečių paveldimai naudojama žemė nebuvo pripažinta jų nuosavybe. Jogailos privilegijos reiškė luomų įteisinimo pradžią.
.png)
