Šventasis ir garbingasis tėve! Mes su krikščionimis kariaujame ne dėl to, kad sunaikintume katalikų tikėjimą, bet kad pasipriešintume mums daromoms skriaudoms, kaip tai daro krikščionių karaliai ir valdovai. (…) Apie visa tai, garbingasis tėve, mes rašome tuo tikslu, kad jūs žinotumėte, kodėl mūsų senoliai mirė pagonybės ir netikėjimo klaidoje. O dabar, šventasis ir garbingasis tėve, labai prašome atkreipti savo dėmesį į mūsų apverktiną būklę, nes mes, kaip ir kiti krikščionių karaliai, esame pasirengę visuose dalykuose jums paklusti ir priimti krikščionių tikėjimą.

Gedimino laiškai. Vilnius, 1966, p. 27.

Mes prašome, kad jūs miestuose, kaimuose ir vietovėse, kur tiktai kuriam jūsiškių pasitaikys pamokslauti, šitai žmonėms praneštumėte, taip pat, jei būtų kokių nors riterių ir ginklanešių, mes jiems skirtume pajamų ir žemės, kiek jie norėtų. (...) Nors kryžiuočiai dėl šio aukščiau minėto reikalo sudegino mūsų įžeidimui mūsiškį antspaudą, kad Dievo pradėtą darbą sužlugdytų ir žmonėms akis apdumtų, tačiau mes šį raštą pažymime tuo pačiu antspaudu, kaip kad liepėme pažymėti ponui didžiai mylimam apaštališkajam tėvui, garantuodami jo patikimumą ir apsaugą.

Alfredas Bumblauskas. Senosios Lietuvos istorija, 1009–1795 m. Vilnius, 2005: 73.

Gediminas pirmasis iš Lietuvos valdovų geriausiai suvokė krikščionybės priėmimo būtinumą. Tik krikštas galėjo pašalinti LDK politinę izoliaciją ir sustabdyti kryžiaus žygių idėjos vedamų kryžininkų srautą. Demaskavęs tikruosius Ordino tikslus, Gediminas galėjo tikėtis, kad bus panaikintas „šventojo karo“ prieš Lietuvą statusas.

Alvydas Nikžentaitis. Gediminas. Vilnius, 1989: 29.