Kaimas tradiciškai buvo lietuvių tautos pagrindas, todėl sovietų valdžia stengėsi sunaikinti senąjį gyvenimo būdą.

Dėl ginkluoto pasipriešinimo, kolektyvizacija Lietuvoje vyko kiek „švelniau“ nei anksčiau SSRS.

Ūkininkams liko sodybų sklypai, vienas kitas gyvulėlis, naminiai paukščiai.

Buvo paimtas tik stambesnis inventorius ir arkliai, darbo įrankiai palikti.

Suvaryti į kolūkius žmonės nemokėjo dirbti, atpažinę atimtą karvutę ar arkliuką, jį sočiau pašerdavo.

Kolūkių darbo našumas ilgai buvo menkas, darbadienių neužteko prasimaitinti. 1951 m. Lietuvoje nebeliko laisvų ūkininkų.

Kolūkiečiai, kad išgyventų, nevengė pasisavinti grūdų, bulvių, nors už tai grėsė lageris. Išgyventi padėjo pagalbinis ūkis.

N. Chruščiovo laikais kaimo žmonės turėjo keltis į vadinamąsias miesto tipo gyvenvietes, kuriose buvo steigiami kultūros namai, ambulatorijos, mokyklos, vaikų darželiai, parduotuvės.

Prie darbo užmokesčio prisidurdami pajamomis iš pagalbinio ūkio, kaimo gyventojai statėsi gražius namus, dažnai pinigais ir maistu paremdavo mieste gyvenančius vaikus, gimines.