Masiniai Lietuvos žmonių trėmimai 1948–1951 m.

Masinės deportacijos ypač sustiprėjo 1948–1951 m., kai vyko ištisinė kolektyvizacija ir pokario partizaninis karas.

Nuo 1945 iki 1953 m. Į Sibirą žmonės buvo vežami šeimomis, pradedant naujagimiais ir baigiant nepaeinančiais senukais, dažniausiai nepateikiant jokio kaltinimo.

Sibire mirė apie 28 tūkst. ištremtų Lietuvos gyventojų.

Ypač dideli trėmimai vyko 1948 m. kodiniu pavadinimu „Pavasaris”, 1949 m. „Ruduo” ir 1951 m. „Bangų mūša”.

Per 1948–1951 m. trėmimus iš Lietuvos buvo išvežta apie 100 tūkst. žmonių.

Tautos naikinimas buvo labai skaudus, nes šalis prarado iškiliausius inteligentus, versliausius ir darbščiausius žmones.

Sovietų represijos yra prilygintos lietuvių tautos genocidui, tačiau sovietizacija palietė visus Lietuvos žmones, nepaisant jų tautybės, nors labiausiai buvo nukreipta prieš lietuvius.

Sovietinis teroras nulėmė partizaninį pasipriešinimą, o trėmimų išvengę vyrai ir vaikinai eidavo į mišką keršyti už išvežtus artimuosius.

Be masinių trėmimų nebūtų buvę galima sukurti kolūkių.