Stribai
[rus. naikintojai] – Lietuvos reokupacijos metu iš civilių gyventojų sudaryti smogiamieji būriai kovai su ginkluotu pogrindžiu, represijoms vykdyti bei sovietinei tvarkai įvesti kaime. Vėliau dėl ideologinių sumetimų stribus imta vadinti „liaudies gynėjais“. Dėl savo žiaurumo stribai tapo labiausiai niekinama kolaborantų dalimi.
Partizaninis pasipriešinimas

Lietuva Šaltojo karo metais

Ginkluoto pokario pasipriešinimo sovietinei reokupacijai priežastys
Partizanų kovos būdai
Kas buvo partizanai?
Kodėl partizanai demonstratyviai dėvėjo Lietuvos kariuomenės uniformą?
Lietuvos partizanų pasipriešinimo etapai
Partizanų organizacijos
Kaip buvo kovojama su partizanais?
Partizanų pasipriešinimo – Laisvės kovų sąjūdžio – reikšmė
Garsinis takelis
Ginkluoto pasipriešinimo sovietinei reokupacijai priežastys:
  • Antinacinė rezistencija savaime peraugo į antisovietinę.
  • Siekis sutrukdyti veikti sovietų primestai Lietuvos administracijai.
  • Pasipriešinimas priverstinei lietuvių mobilizacijai į Sovietų kariuomenę.
  • Kova su ūkininkų išbuožinimu ir kolektyvizacija.
  • Atsakas į Lietuvos žmonių masinius areštus ir deportacijas.
  • Pastangos sustabdyti rusakalbių kolonizaciją.
  • Šalia ginkluoto pasipriešinimo sovietinei okupacijai reiškėsi ir moralinis tikslas – išsaugoti žmogiškumą, tautiškumą, lietuvių kalbą ir kultūrą.
Garsinis takelis
Partizanų kovos būdai:
  • Aktyvi kova su sovietine administracija, jos potvarkių žlugdymas.
  • NKVD pareigūnų ir jų kolaborantų naikinimas.
  • Gyventojų informavimas apie gresiančias represijas.
  • Nusikaltusiųjų baudimas.
Garsinis takelis
Kas buvo partizanai:
  • Jauni vyrai, vengę tarnybos Raudonojoje armijoje 1944–1945 m., nenorėję tapti sovietų „patrankų mėsa“, be parengimo metama į karščiausius kovų su vokiečiais ruožus.
  • „Plechavičiukai“, kuriems pasipriešinimas naciams peraugo į kovą su sovietais.
  • Žmonės, dirbę Ostlando savivaldos organuose, savisaugos batalionuose, policijoje.
  • Buvę Lietuvos kariuomenės kariai.
  • Ūkininkai, išdrįsę pasipriešinti kolektyvizacijai.
Garsinis takelis
Kodėl partizanai demonstratyviai dėvėjo Lietuvos kariuomenės uniformą?
  • Dalis partizanų buvo besislapstantys vietinės rinktinės kariai, kurie dėvėjo lietuvišką karinę uniformą.
  • Partizanai kovai su sovietais siekė suteikti ne maišto, o tarpvalstybinio karo pobūdį.
  • Sovietai melagingai aiškino, kad Lietuvoje vyksta „klasių kova“, todėl partizanai save laikė kariškiais, vadovavosi karinio pavyzdžio partizanų statutais, turėjo karinius laipsnius.
Garsinis takelis
Lietuvos partizanų pasipriešinimo etapai
  • 1944–1946 m., kai jų gretos buvo gausios ir vyko atviros karinės operacijos. Partizanai patruliavo keliuose, puldavo ir užimdavo miestelius, išlaisvindavo suimtuosius, vykdavo net didelės kautynės su NKVD pajėgomis.
  • Nuo 1946–1949 m. taktika pasikeitė – buvo pereita prie partizaninio karo metodų. Partizanai veikė mažomis grupėmis, rengdavo pasalas, naikino sovietų pareigūnus. Kovotojų skaičius šiuo laikotarpiu jau nebuvo didelis.
  • 1949–1953 m. svarbesnė tapo tautinė ir pilietinė propaganda, kurią pogrindis slapta skleidė savo atsišaukimuose ir leidiniuose.
Garsinis takelis
Partizanų organizacijos
  • 1944 m. ginkluotą kovą su sovietų okupantais pradėjo įvairios organizacijos: Lietuvos laisvės armija, Laisvės kovų sąjūdis. Jos beveik neturėjo jokių tarpusavio ryšių.
  • 1949 m. vasario mėn. Minaičių kaime (Radviliškio raj.) pavyko surinkti partizanų vadus ir įkurti Lietuvos laisvės kovų sąjūdį – LLKS. Jo vadovu tapo Jonas Žemaitis–Vytautas, jo pavaduotoju tapo Adolfas Ramanauskas–Vanagas, vienu iš tarybos narių buvo garsus partizanas Juozas Lukša–Daumantas.
  • 1949 m. vasario 16 d. LLKS taryba priėmė Lietuvos Nepriklausomybės deklaraciją, kurioje buvo pabrėžtas sovietų valdžios neteisėtumas, pabrėžti demokratijos idealai ir pareikšta, kad vienintelė teisėta ir lietuvių tautos interesams atstovaujanti valdžia yra LLKS.
  • Sukūrus vieningą partizanų vadovybę, visa Lietuvos teritorija buvo suskirstyta į sritis ir apygardas, numatytas jose veikusių partizanų grupių veiksmų derinimas.
Garsinis takelis

Jonas Žemaitis–Vytautas

Gimė Palangoje, 1917 m. šeima apsigyveno Raseiniuose, kur J. Žemaitis baigė progimnaziją. 1926 m., baigęs šešias Raseinių gimnazijos klases, įstojo į Kauno karo mokyklą. 1929 m. baigė mokyklą, gavo leitenanto laipsnį, ėmė tarnauti 2–ajame artilerijos pulke kuopos vadu. 1936–1938 m. studijavo Prancūzijos Fontenblo artilerijos mokykloje. Baigęs stažuotę ir gavęs kapitono laipsnį, vadovavo Lietuvos kariuomenės 1–ojo, vėliau 4–ojo artilerijos pulko mokomajai baterijai.

1940 m. SSRS aneksavus Lietuvą, tęsė karinę tarnybą 617–ajame artilerijos pulke, buvo pulko mokyklos viršininkas. Karo pradžia jį užklupo Varėnos poligone. Gavęs įsakymą trauktis į Rytus, Jonas Žemaitis su grupe karininkų sąmoningai atsiliko ir pasidavė į vokiečių nelaisvę. Nepanorėjęs tarnauti vokiečiams, išėjo į atsargą. Vokiečių okupacijos metais įsijungė į rezistencinę veiklą: platino antinacinę spaudą, 1944 m. Šiluvos ir Tytuvėnų valsčiuose suorganizavo apie 150 vyrų į generolo Povilo Plechavičiaus vietinę rinktinę. 1944 m. kovo mėn. buvo paskirtas Vietinės rinktinės 310–ojo bataliono vadu. Gegužės mėnesį, vokiečiams sunaikinus rinktinės štabą, pasitraukė iš tarnybos ir kurį laiką slapstėsi.

Raudonajai armijai užėmus Lietuvą, jis susisiekė su Lietuvos laisvės armijos atstovais ir, davęs priesaiką, birželio mėn. įsijungė į Juozo Čeponio vadovaujamą partizanų Žebenkšties rinktinę Raseinių rajone. J. Žemaitis tapo šios rinktinės štabo viršininku. 1948 m. gegužės mėnesį įkūrė Jūros (Vakarų Lietuvos) partizanų sritį, tapo jos vadu.

1949 m. vasarį partizanų vadų suvažiavime J. Žemaitis išrinktas LLKS tarybos prezidiumo pirmininku, taip pat laikinai ėjo gynybos pajėgų vado pareigas. Jam suteiktas partizanų generolo laipsnis. 1951 m. gruodį ištikus insultui atsisakė pareigų (jas vėl pradėjo eiti 1953 m. pavasarį) ir gulėjo paralyžiuotas bunkeryje Šimkaičių miške (Jurbarko raj.). 1953 m. gegužės 30 d. bunkeris buvo išduotas, J. Žemaitis suimtas gyvas. 1954 m. lapkričio 26 d. sušaudytas Maskvos Butyrkų kalėjime.

Garsinis takelis

Adolfas Ramanauskas–Vanagas

Ramanauskų šeimoje, be Adolfo, buvo sesuo Aldona ir brolis Albinas. Tėvai buvo išprusę ir iš paskutiniųjų rėmė gerai besimokantį Adolfą. 1936 m. A. Ramanauskas baigė Lazdijų „Žiburio“ gimnaziją, vėliau – Klaipėdos pedagoginį institutą. Mokytojauti nepradėjo, perėjo į Kauno karo mokyklą ir baigė paskutinę karininkų laidą. 1940–1945 m. dėstė Alytaus mokytojų seminarijoje.

Prasidėjus sovietų reokupacijai, 1945 m. balandžio 25 d. tapo partizanu. Iš pradžių vadovavo Nemunaičio apylinkės partizanų būriui. 1945 m. vasarą tapo Dzūkų grupės Merkinės bataliono vadu, 1946 m. – Merkio rinktinės vadu. 1947 m. rudenį perėmė vadovavimą Dainavos apygardai, o 1948 m. išrinktas Pietų Lietuvos partizanų srities vadu.

1949 m. vasario mėn. Prisikėlimo apygardos teritorijoje Minaičių kaime dalyvavo visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavime, kuriame vasario 16 d. buvo priimta Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaracija. Paskirtas LLKS tarybos prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio pavaduotoju, o 1950 m. pradžioje – Sąjūdžio Gynybos pajėgų vadu, jam suteiktas partizanų pulkininko laipsnis. Apdovanotas pirmojo laipsnio Laisvės kovos kryžiumi.

1951 m. iš susirgusio Lietuvos vyriausiojo partizanų vado Jono Žemaičio, kaip pavaduotojas, perėmė LLKS Tarybos pirmininko ir Ginkluotųjų pajėgų vado pareigas.

Nuo 1952 m. pabaigos gyveno nelegaliai, slapstėsi su žmona Birute ir dukra Aukse. Tuo metu parašė atsiminimų knygą „Daugel krito sūnų…“

Vienas iš nelegalios partizanų spaudos organizatorių, leidėjų ir redaktorių. Išleido keletą numerių laikraštėlio „Trečias skambutis“. 1945–1952 m. Dainavos apygardos laikraščio „Laisvės varpas“ leidėjas ir redaktorius. 1946–1947 m. redagavo ir Merkio rinktinės partizanų štabo laikraštį „Mylėk Tėvynę“. A. Ramanausko–Vanago paieškai ir likvidavimui MGB skyrė ypač daug dėmesio, buvo sudaryta nuolatinė operatyvinė grupė. A. Ramanausko paieškoms vadovavo Rainių žudynių organizatorius ir vykdytojas, MGB valdybos viršininkas Petras Raslanas ir tos pačios valdybos skyriaus viršininkas Nachmanas Dušanskis.

1956 m. spalio 12 d. su žmona Birute Mažeikaite buvo išduoti žmogaus, kuris turėjo iškeisti J. Lukšos atvežtus dolerius, suimti Kaune ir iš karto išvežti į LTSR MGB tardymo kalėjimą.

1957 m. rugsėjo 24–25 d. Vilniuje posėdžiavęs LTSR Aukščiausiasis Teismas jam skyrė mirties bausmę. Nuosprendis įvykdytas tų pačių metų lapkričio 29 d. Vilniuje. Palaidojimo vieta nežinoma. Žmona B. Mažeikaitė nuteista 8 m. laisvės atėmimo.

Garsinis takelis

Juozas Lukša–Daumantas

1940 m. baigė Kauno „Aušros“ gimnaziją, Kauno universitete studijavo architektūrą. Būdamas gimnazistu priklausė ateitininkų organizacijai, per pirmąją sovietų okupaciją – Lietuvos aktyvistų frontui. 1941 m. buvo kalinamas, į laisvę išėjo tiktai karui prasidėjus.

Vokietijai okupavus Lietuvą, dalyvavo pogrindinėje veikloje prieš vokiečius. Grįžus sovietams, priklausė pogrindžio Lietuvos išlaisvinimo tarybai, o ją sunaikinus, buvo Lietuvos partizanų sąjūdžio organizacinio skyriaus viršininkas.

Prasidėjus Lietuvos partizanų sąjūdžio areštams, 1946 m. išėjo partizanauti, buvo paskirtas Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės spaudos skyriaus viršininku, taip pat buvo rezistencinių laikraščio „Laisvės žvalgas“ ir „Kovos keliu“ organizatorius ir redaktorius. Dalyvavo kuriant Vyriausiąją partizanų vadovybę. Nuo 1947 m. vadovavo Kauno apylinkėse veikusiai partizanų Tauro apygardos Birutės rinktinei.

1949 m. gavo specialius įgaliojimus atstovauti įkurtam Lietuvos laisvės kovos sąjūdžiui užsienyje. 1950 m. grįžo į Lietuvą, paskirtas Ginkluotųjų pajėgų štabo žvalgybos skyriaus viršininku. 1950 m. jam suteiktas Laisvės kovos karžygio garbės vardas, taip pat apdovanotas 1–ojo laipsnio Laisvės kovos kryžiumi. 1951 m. suteiktas partizanų majoro laipsnis. 1951 m. dvigubo agento išduotas žuvo miškuose, į pietus nuo Kauno, ties Pabartupio kaimu.

Garsinis takelis
Kaip buvo kovojama su partizanais?
  • Kovoje su partizanais sovietai derino kovines operacijas su propagandinėmis priemonėmis pasipriešinimui palaužti.
  • Aukščiausi Sovietų Lietuvos pareigūnai – A. Sniečkus, J. Paleckis kvietė legalizuotis.
  • Su partizanais kovojo speciali NKVD/MGB divizija, parengta slopinti tautinį pasipriešinimą ir turėjusi trėmimų vykdymo patirtį.
  • Propagandiniais tikslais buvo įkurti ir istrebitelių būriai, vėliau pervadinti „liaudies gynėjais“.
  • Stribai neturėjo taktinės reikšmės, tačiau sovietai jiems priskyrė kovos tarp „senosios buržuazinės“ ir „naujosios sovietinės“ Lietuvos vaidmenį.
  • Į stribus ėjo kaimų ir miestelių varguomenės atstovai, neturėję bendruomenėje autoriteto.
  • Stribai tarnavo sovietams ieškodami naujų perspektyvų, verčiami, siekė valdžios.
  • Stribai šnipinėjo partizanus, skundė ir terorizavo jų rėmėjus, saugojo suimtuosius.
  • NKVD/MGB stribus naudojo ir kaip provokatorius: perrengti lietuviškomis uniformomis ir apsimetę partizanais jie išžudydavo šeimas, o kaltę suversdavo miškiniams.
  • Nušautus partizanus sovietų valdžia suguldydavo kaimų ir miestelių aikštėse, stebėdavo, kas juos atpažins. Žuvusiųjų giminės stengdavosi slapta pasiimti kūnus, kad galėtų tinkamai palaidoti.
Garsinis takelis
Partizanų pasipreišinimo – Laisvės kovų sąjūdžio – reikšmė
  • Įvertindamas Laisvės kovų svarbą lietuvių tautai ir valstybingumui, Lietuvos Respublikos Seimas LLKS prezidiumo pirmininkui J. Žemaičiui–Vytautui suteikė partizanų generolo laipsnį ir įvardino jį kaip kovojančios Lietuvos prezidentą. Jo vardas suteiktas Lietuvos karo akademijai.
  • Ginkluotas pokario sąjūdis Lietuvoje buvo gausiausias iš visų pokarinėje SSRS.
  • Didžiausias istorinis partizanų nuopelnas – mažiausias iš trijų Baltijos šalių represuotų žmonių procentas ir mažiausias į Lietuvą atvykusių rusakalbių procentas.
  • Lietuvos laisvės kovos ne tik gynė švenčiausius tautos idealus, bet ir iš dalies apsaugojo pačią tautą.
Grįžti