Britų istorikas Norman Davies apie šaltojo karo pradžią:

Paskutinis smūgis buvo suduotas Vokietijoje. Šalies Ekonominė taryba rengė naują planą. Tarp pagrindinių pasiūlymų buvo numatyta radikali valiutos reforma: dešimt senųjų Reicho markių turėjo būti keičiamos į vieną naująją Vokietijos markę, be to, turėjo būti įsteigtas naujas centrinis bankas – Bundesbank pirmtakas Bank Deutscher Länder. Sovietų įgaliotasis atstovas maršalas Sokolovskis nenorėjo apie tai nė girdėti. 1948 metų kovo 20 dieną jis su savo padėjėjais išėjo iš Sąjungininkų kontrolės komisijos ir daugiau nepasirodė. Didžiojo Aljanso dainelė buvo sudainuota.

Stalinas pasiekė ribą, kai santūrumas nebedavė vaisių. Sovietų diplomatijai nepavyko nei įtikinti amerikiečius pasitraukti iš Europos, nei sukliudyti vis didėjančiai Vakarų kontroliuojamų Vokietijos zonų integracijai. Aktyviai Amerikos padedama, Vakarų Europa galėjo tik sustiprėti. Taigi atėjo metas Rusijos lokiui užriaumoti. Sovietų armija negalėjo rizikuoti tiesiogiai puldama, bet ji galėjo parodyti savo galią pažeidžiamam ir labai didelę simbolinę reikšmę turinčiam Berlyno miestui. 1948 metų balandžio 1-ąją sovietų patruliai ėmė trukdyti eismą “koridoriuje”, jungiančiame Berlyną su Vakarų zonomis, bet nieko nepešė. Birželio 18 dieną įvestos Vokietijos markės ir įsteigtas BDL. Komunistų manymu, tai buvo agresijos aktas: 24 dieną sovietų kariškiai visiškai atitvėrė Berlyną, idant į jų zoną neįsibrautų naujieji pinigai. Vokietijos sostinė buvo užblokuota; blokada tęsis 15 mėnesių. Prasidėjo Šaltasis karas.

Norman Davies. Europa. Istorija. V.: Vaga, 2002. P. 1060

Tempelhofo oro uostas:

1948–1949 m. Tempelhofo oro uostas tapo svarbiausiu tašku vakarų Berlyne. Čia leisdavosi amerikiečių ir britų lėktuvai, gabenę gyventojams visus būtiniausius dalykus – maisto produktus, drabužius, kurą. Šios operacijos buvo vadinamos „oro tiltu“.

Pramogos ir kasdieninio gyvenimo praskaidrinimo dėlei, vienas amerikiečių pilotas skrisdamas mėtė vaikams iš lėktuvo saldainius, kurie buvo pritvirtinti prie mažų „parašiutukų“ – t.y. nosinaičių. Todėl lėktuvas Douglas C–54 Skymaster buvo pramintas „Rosinenbomber“ (razinų bombonešis, amerikietiška versija – candy bomber). Toks lėktuvas vis dar stovi šalimais oro uosto pastatų. „Oro tilto“ operacijos metu žuvo 31 amerikiečių ir 39 britų lakūnai. Jiems atminti priešais Tempelhofo oro uostą pastatytas paminklas, savo išvaizda primenantis tilto pradžią.

Berlyniečiai, kurie tuo metu buvo vaikai, taip pat prisimena ant žemės krintančius saldainius, kuriuos su „parašiutais“, padarytais iš nosinių, mėtydavo bombonešių pilotai.

Pagal: http://padangiumergaite.blogspot.com/2010_07_01_archive.html

Visuotinė Rytų Vokietijos piliečių kontrolė:

1950 m. vasario 8 d. oficialiai buvo įkurta „Stasi“. „Stasi“ atliko ne tik slaptosios policijos bei slaptosios žvalgybos funkcijas. Ji dar buvo baudžiamosios teisės tardymo organas, turėjo teisę pradėti baudžiamosios bylos tyrimo procesą bei atlikti svarbiausius tyrimo veiksmus – sulaikyti, atlikti kratas, konfiskuoti turtą, atlikti kvotos funkcijas. Dažnusyk baugindavo savo aukas, net kankindavo. Vokietija turi sukaupusi tiek „Stasi“ bylų, kad, jas sustačius į eilę, susidarytų maždaug 180 km ilgio lentyna. Jokioje kitoje Rytų bloko valstybėje nebuvo tiek daug sovietinių slaptųjų agentų, kaip VDR.

<...> „Stasi“ netrūko nieko: nei lėšų, nei kadrų. Jau pirmosiomis susikūrimo dienomis ši slaptoji tarnyba turėjo 8800 etatinių darbuotojų. 1961-aisiais ji jau turėjo per 20 tūkst. darbuotojų, 1971-aisiais – daugiau kaip 45 tūkst., 1982-aisiais – daugiau kaip 81 tūkst. O 1989-ųjų pabaigoje „Stasi“ dirbo 91 tūkst. kadrinių darbuotojų. Jiems talkino net 174 tūkst. neoficialių bendradarbių, gaunančių puikius honorarus bei įspūdingas socialines garantijas. VDR buvo nepralenkiama lyderė: 160 piliečių vienam „Stasi“ darbuotojui.

Pagal: http://www.xxiamzius.lt/archyvas/priedai/horizontai/20070425/1-1.html

Kas padalijo Berlyną?

1961 metais užduotis uždaryti paskutinį langą į laisvę Berlyne buvo patikėta pulkininkui Anatolijui Merežko. Dviejų kvadratinių metrų dydžio žemėlapyje Merežko spalvotais pieštukais pažymėjo Berlyno sektorių ribų linijas. Brėždamas įsivaizduojamą sieną, jis nekreipė dėmesio į kliūtis, pavyzdžiui, pastatus. Pulkininkui buvo duotos dvi savaitės Berlyno žemėlapiui su miesto sienomis parengti. Pabaigęs darbą, vieną egzempliorių jis įteikė VDR vadovui, antras iš pradžių liko sovietų kariuomenės štabe. Rugpjūčio 8 dieną Merežko parengto Berlyno žemėlapio kairėje pusėje Nikita Chruščiovas padėjo savo parašą. Pats Merežko savo parengto žemėlapio daugiau taip ir nepamatė. Abu egzemplioriai šiandien saugomi Rusijos archyve ir niekam neprieinami.

Bet ar pulkininkas kaltas dėl sienos atsiradimo? Sovietų Sąjungos vadovas Chruščiovas siekė, kad Berlynas neišvengiamai įeitų į VDR sudėtį. Jis sunkiai slėpė nepasitenkinimą dėl katastrofiškos padėties VDR. Ypač 1961 m. vasarą buvo akivaizdžiai matomas VDR tuštėjimas. Kai kuriuose šalies regionuose katastrofiškai ėmė trūkti gydytojų, mokytojų, inžinierių. Taip jau sutapo, kad Rytų Vokietijos vadovas Valteris Ulbrichtas jau seniai spaudė savo sąjungininką, kad jis blokuotų įvažiavimus į Vakarų Berlyną. Galimai krizei buvo pasirengę pusė milijono Rytų Vokietijos karių. Jiems į pagalbą į Rytų Vokietiją buvo permestos papildomos sovietinės armijos pajėgos. Rugpjūčio 1-ąją Sovietų Sąjungos ir VDR vadovai po kelių valandų pokalbio priėmė sprendimą.

Pagal: http://www.lrytas.lt/-13145210861312694586-berlyno-padalijimas-%C5%BEaizda-ar-i%C5%A1gelb%C4%97jimas-nuo-karo

Lemtingasis savaitgalis, kada išdygo Berlyno siena:

1961 m. rugpjūčio 12-osios naktį rytinėje miesto dalyje gyvenęs Ulrichas Pfeiferis džiaugėsi vakariniu pasivaikščiojimu su savo mergina. Jie nuėjo į kino teatrą Kurfürstendammo bulvare, o namo grįžo traukiniu, sieną Friedrichstrasse kirtę apie vidurnaktį. Jaunuoliai nė neįsivaizdavo, kad vos po kelių valandų tarp jų iškils betoninė kliūtis ir juos išskirs. Tą naktį dar buvo įmanoma keliauti tarp rytinės ir vakarinės miesto dalies. Pasienio apsaugos pareigūnai tik retkarčiais tikrindavo keliaujančiųjų pasus. Jaunuoliai nepastebėjo nieko neįprasto. Nebuvo jokio ženklo, pranašaujančio to, kas įvyko po kelių valandų. Kai sekmadienio rytą nubudęs Ulrichas klausėsi žinių per radiją, jį ištiko šokas. Išgirdęs apie sienos atsiradimą, jis pamanė, kad vyks protesto mitingai, panašiai kaip 1953 m. birželio 17 d. Tuomet Rytų Vokietijoje kilus sukilimui žuvo daugiau nei 50 žmonių. Ulrichas su drauge nuvyko prie Brandenburgo vartų. Demonstracijos nebuvo nei ženklo, tik daug kareivių ir tankų gatvėje. Žmonės buvo pernelyg įbauginti, kad kažko imtųsi. Jaunuoliai grįžo namo ir ateinančias kelias savaites mėgino sugalvoti būdus, kaip ištrūkti.

Pagal Vokietijos savaitraštį „Der Spiegel“ http://www.delfi.lt/news/daily/world/berlyno-tunelio-kasejo-atsiminimai.d?id=48541861

Berlyno siena išskyrė žmones:

Praėjus kelioms savaitėms po 1961 m. rugpjūčio 13 d. Ulrichas Pfeiferis išgirdo, kad yra būdas pasitraukti į Vakarus. Rytų Vokietijos slaptoji policija „Stasi“ dar nebuvo užkaišiusi visų požeminio pabėgimo skylių, todėl galima buvo pasprukti pasinaudojus miesto kanalizacijos sistema. Rugsėjo mėnesį Ulrichui ir kitiems penkiems draugams pavyko pasprukti. Vienu metu šį planą galėjo vykdyti tik šeši žmonės, tad jo mergina liko ir ruošėsi pabėgti po kelių dienų su antrąja grupe. Tačiau per tas dienas „Stasi“ išsiaiškino apie požeminį maršrutą. Antrosios grupės pabėgimas žlugo. Jo mergina, skirtingai nei keli draugai, sugebėjo pasprukti ir grįžti namo. Vis tik, po kelių dienų ji buvo suimta, nuteista ir įkalinta septyneriems metams. Vėliau bausmė buvo sušvelninta iki trejų metų. Buvę įsimylėjėliai vėl susitiko tik po 27 metų. Buvusi Ulricho mergina jau buvo ištekėjusi už kito vyro ir turėjo šeimą Rytų Vokietijoje.

Pagal Vokietijos savaitraštį „Der Spiegel“ http://www.delfi.lt/news/daily/world/berlyno-tunelio-kasejo-atsiminimai.d?id=48541861

Tunelis 29:

1961 m. į Vakarų Berlyną ištrūkęs Ulrichas Pfeiferis buvo statybų inžinierius. Savo gebėjimus jis nusprendė panaudoti keliams į laisvę tiesti. Tik ketvirtas tunelio kasimo planas 1962 m. rugsėjo mėn buvo sėkmingas. Tris varginančių žemės kasimo darbų mėnesius vainikavo 145 metrų ilgio tunelis. Jis tęsėsi iš apleisto fabriko vakarinėje Berlyno iki daugiabučio gyvenamojo namo rūsio rytinėje dalyje. Ulrichas prisimena tą įtampą ir baimę, kurią patyrė gulėdamas ankštame tunelyje ir kasdamas paskutinius metrus. Kamavo mintys, ar kasėjai atsidurs numatytame pastate? Ar nepamatys į juos nukreiptų „Stasi“ agentų automatų? Inžinieriaus apskaičiavimai buvo teisingi, o „Stasi“ tunelį atrado tik po 11 dienų, kai vienoje vietoje įgriuvo žemė. Tuneliu naudotasi tik dvi dienas, nes bijota, kad jis gali būti greitai išaiškintas. Be to, jį ėmė semti iš besisunkiantis vanduo. Ir per tą trumpą laiką tuneliu iš Rytų Vokietijos pasitraukė 29 žmonės. Daugiausia – kasėjų draugai ir giminaičiai. Todėl šis tunelis vėliau pasaulio žiniasklaidoje išgarsėjo kaip „Tunelis 29“.

Pagal Vokietijos savaitraštį „Der Spiegel“ http://www.delfi.lt/news/daily/world/berlyno-tunelio-kasejo-atsiminimai.d?id=48541861

Kapinių tuneliai:

Berlyno siena sudarė sąlygas atsirasti žmonėms, kurie savo tiesiogine pareiga laikė pagalbą ją įveikti. Tokie žmonės kasė tunelius, įrengdavo slėptuves automobiliuose ir planavo pabėgimus. Jiems už darbą niekas nemokėjo, lygiai kaip niekas ir neužsakydavo tokių darbų. Jų darbą skatino tiesiog pinigais nepamatuojamas laisvės troškimas. Dėl jos žmonės aukojo laisvalaikį, miegą ir net savo saugumą.

Populiari tunelių kasimo vieta tapo kapinės. Manoma, kad tokių tunelių buvo kelios dešimtys. Iš abiejų pusių juos kasė ir Rytų, ir Vakarų Berlyno gyventojai. Žurnalas „Time“ aprašė vokietės Waltraud Niebank istoriją. Kai 1961 m. išdygo siena, ji buvo jauna ir ką tik laimingai ištekėjusi. Bet siena ją išskyrė su tiesiog Vakarų Berlyne pasilikusiu vyru. Kai, atrodo, neliko vilčių artimiausiam poros susijungimui, moteris gavo keistą pranešimą. Jeigu ji norinti pamatyti savo vyrą, tai turinti naktį ateiti į kapines. Nors buvo labai baisu, tačiau Waltraud pasiryžo. Prisiartinus prie vieno tik ką iškasto kapo duobės, ji išgirdo sakant „Šok“. Kapo duobė buvo tunelio, jos kelio į laisvę, pradžia.

Pagal: http://www.diena.lt/naujienos/uzsienis/berlyno-siena-liko-vokieciu-galvose-246942#ixzz2QjuFyPAW

Vakarų Berlyniečių reakcija į iškilusią sieną:

Berlyno žmonių nusivylimas išdygusia siena ir juos turėjusiais saugoti Sąjungininkais iš Vakarų buvo stiprus. Nepatenkinti žmonės rinkosi prie Potsdamo rūmų, Brandenburgo vartų ir netgi prie JAV štabo. Ant jų transparantų buvo užrašytos frazės: „Nejau Vakarai nežino, ką reikia daryti?“ „Kur mus saugančios jėgos?“ „Išduoti Vakarų?“ Vakarų Berlyno meras Willy‘is Brandtas taip pat dalyvavo protesto akcijoje prieš rytinės miesto dalies izoliaciją. Politikas nesugebėjo užgniaužti kartėlio dėl Vakarų pasyvumo. Meras susirinkusiai 250 tūkst. žmonių miniai tiesiog šaukė per mikrofoną: „Berlynui reikia daugiau nei vien žodžių“.

Vienas protesto organizatorių buvo Vakarų Berlyno vidaus reikalų ministras Joachimas Lipšicas. Bet ir jis jautė spaudimą vengti neramumų prie spygliuota viela, tankais ir automatais pažymėtos sienos viduryje miesto. Todėl tūkstančiams Vakarų Berlyno policijos pareigūnų buvo duotas nurodymas reikalui esant protestuotojus raminti vandens patrankomis ir guminėmis kulkomis. Vakarų Berlyno valdžia parodė savo poziciją simboliškai apjuosusi spygliuota viela netoli Brandenburgo vartų esantį sovietų memorialą. Bet ir šiam veiksmui ji net keletą dienų laukė britų vadovybės pritarimo.

Pagal 1961 m „Spiegel“ straipsnį: http://www.delfi.lt/news/daily/world/del-berlyno-sienos-statybu-miesto-gyventojai-kaltino-sajungininkus.d?id=48514305

Viena iš daugelio Berlyno sienos aukų:

Vieną 1962 metų rugpjūčio dieną du mokiniai – Peteris ir Helmutas – bandė įveikti prieš metus išdygusią Berlyno sieną ir patekti į Vakarų Berlyną. Per apleistos dirbtuvės išdaužtą ir neužkaltą langą jie iššoko į „mirties liniją“. Taip buvo vadinama vieta tarp sienos ir tik ką pradėtos statyti paralelinės užtvaros. Helmutui pavyko pasiekti tikslą. Tačiau Peteris pateko po kulkų kruša. Vėliau buvo suskaičiuota, kad iš viso paleisti 35 šūviai. Viena iš kulkų pataikė sužeidė Peterį. Vaikinas krito tarp sienos ir užtvaros. Jis ėmėsi šauktis pagalbos. Tačiau padėti nesiryžo nei viena pusė. Vakarų Berlyno pasienio policininkai ir amerikiečių kariai nesiėmė gelbėti jaunuolio. Netgi atvirkščiai, jie nukreipė savo ginklus prieš pasipiktinusią ir negalėjusią ramiai stebėti, kaip jų akyse miršta vaikinas, minią. Rytų Berlyno pusės kariai taip pat nedrįso įsikišti. Maždaug per valandą Peteris mirtinai nukraujavo. Tik tada Rytų Vokietijos kariai, slėpdamiesi po dūmų uždanga, patraukė jo kūną.

Šiandien Berlyne stovi kolona, skirta pagerbti Peteriui Fechteriui – tragiškai žuvusiam jaunuoliui, kurio mirtis simbolizavo tų laikų situacijos beviltiškumą ir absurdiškumą.

Pagal: http://www.balsas.lt/naujiena/614917/saltojo-karo-tragedija-paauglys-peteris-zuves-prie-berlyno-sienos

Siena viena, vertinimų daug:

1961 m. rugpjūčio 13-osios rytą, išdygus iš pradžių spygliuotos vielos sienai, Berlynas staiga tapo dideliu kalėjimu. Sakoma, kad visas Berlynas, nes neaišku, kuri miesto dalis buvo įkalinta. Siena buvo apjuosta vakarinė miesto dalis, tad tiesiogiai kaliniais turėjo jaustis Vakarų Berlyno gyventojai. Kita vertus, siena buvo skirta ne tam, kad vakarų berlyniečiai negalėtų laisvai judėti. Ji pirmiausia turėjo riboti Rytų Berlyno, o ir visos Vokietijos Demokratinės Respublikos gyventojų siekius laisvai patekti į vakarų Berlyną. Todėl logiška manyti, kad įkalinti tapo viso Berlyno gyventojai. Dar daugiau, savotiškame kalėjime atsidūrė visi Rytų Vokietijos žmonės. Sovietai ir Rytų Vokietija savo valdžioje norėjo matyti visą Berlyną. Tačiau jų pačių pastatyta siena reiškė, kad tokių savo sumanymų jie kuriam laikui atsisakė. Vakarų šalys irgi pademonstravo savo bejėgiškumą, nesiimdami priemonių prieš komunistinę akciją. Kita vertus, rizikuoti karu jos taip pat nenorėjo. Tad teisinga ir tokia nuomonė, kad Berlyno siena reiškė tam tikrą stabilumą santykiuose tarp abiejų pusių...

Ilgos „Stasi“ rankos:

„Stasi“ organizacija buvo itin klastinga. Jos vadovams ne vienerius metus pavyko mulkinti Vakarų Europos slaptąsias tarnybas, vedžioti už nosies net galingą Jungtinių Amerikos Valstijų slaptąją tarnybą CŽV (Centrinė žvalgybos valdyba).

Ilgamečiui „Stasi“ vadovui generolui Markui Volfui pavyko savo agentą „įdarbinti“ net Vakarų Vokietijos kanclerio Vilio Brandto sekretoriate. „Stasi“ agentas Giunteris Gijomas plušėjo Vakarų Vokietijos kanclerio sekretoriate ne vienerius metus, Rytų Vokietijos komunistams sugebėjo perduoti neįkainojamos informacijos. Jis sėkmingai trukdė Vakarų vokiečiams neutralizuoti „Stasi“ ir KGB veiklą. Jam buvo prieinamos ne tik VFR, bet ir kai kurios NATO, JAV paslaptys. Vakarų Vokietijai prireikė maždaug 20 metų, kol ji suprato, kas iš tiesų yra G. Gijomas. 1973 metais Vakarų Vokietija jau žinojo, kad šis žmogus dirba sovietams. Tačiau trūko juridiškai tvirtų įkalčių, ir G.Gijomui leista dar apie vienerius metus nekliudomam plušėti kanclerio sekretoriate. Jis buvo sučiuptas tuo metu, kai su broliu išvyko atostogauti į Skandinaviją. Tada jį sulaikė, nes tikrai žinojo, jog „sekretorius“ turi pasiėmęs slaptų dokumentų, kuriuos neutralioje teritorijoje ketina perduoti „Stasi“ darbuotojams. Suimtas ir tardomas jis prisipažino dirbęs „Stasi“ agentu ir buvo nuteistas kalėti 13 metų. Kai visuomenė sužinojo, kad Vakarų Vokietijos kanclerio padėjėju bei patarėju ne vienerius metus dirbo VDR slaptosios tarnybos šnipas, kancleris V. Brandtas turėjo atsistatydinti. Beje, G. Gijomas 1984-aisiais buvo iškeistas į kelis Vakarų Vokietijos žvalgybininkus, tad jam neteko atlikti visos bausmės.

Pagal: http://www.xxiamzius.lt/archyvas/priedai/horizontai/20070425/1-1.html

Riedlentė – vienas iš nedaugelio kasdieninio gyvenimo malonumų:

XX amžiaus 9-ojo deš. viduryje paaugliai Rytų Berlyne atrado laisvės pojūtį suteikusią riedlentę. Važinėtis riedlente jiems buvo galimybė paįvairinti supančią pilką ir niūrią aplinką ir paversti ją žaidimų aikštele. Riedlentės juos masino ir todėl, kad jų būta visur, tik ne Rytų Vokietijoje, kaip ir visam socialistiniam lageryje. Iš pradžių jaunuoliai meistraudavo jas patys, prie paprastos lentos pritaisydami ratukus nuo senų riedučių. Vėliau padeda pažįstami, draugai, atveždamiantys riedlenčių iš Vakarų. Turėdami šias tobulas laisvalaikio priemones, ilgaplaukiai paaugliai riedlentininkai siautė Berlyno Alexanderplatz aikštėje. Labai įdomi ta pačioje socialistinio miesto širdyje suprojektuota erdvė. Pavadinimą gavusi nuo Rusijos caro Aleksandro I vardo, ji tapo viena žymiausių vietų Berlyne. Į aikštę lojalūs ir nelabai piliečiai rinkdavosi pasidžiaugti socializmo laimėjimais. Bene didžiausią įspūdį kėlė pagrindinis aikštės akcentas – 365 metrų aukščio Berlyno televizijos bokštas, kurio viršūnėje buvo įrengta kavinė. Jaunuoliai riedlentėmis mėgo šokinėti per suolelius ar leistis žemyn nuo trikampių pakylų prie televizijos bokšto. Tada jie aplinkiniams buvo tikra atrakcija. Iš eilinių žmonių veidų matėsi, kad tai, ką išdarinėjo riedlentininkai, netilpo į standartinius kasdieninio gyvenimo rėmus. Kita vertus, riedlentė nereiškė jokio protesto. Ji buvo būdas išsaugoti truputį vaikiškumo.

Pagal: http://www.goethe.de/ins/lt/vil/kul/mag/flm/fil/lt9746676.htm