Du Berlynai – du skirtingi pasauliai: įspūdžiai iš 1951 metų Berlyno:

Berlynas šiandien yra komunistinės ir krikščioniškosios ideologijos kovų centras. Jis turi ir du universitetu: vienas, kur viso ko pagrindu yra padėtas komunizmas ir kur auklėjamas komunistinis avangardas, o kitas, vadinamas laisvasis, Freie Universitaet, įsteigtas blokados metu, yra antikomunistinio auklėjimo centras. Ir į vieną, ir į antrą universitetą studentais priimami tik pagal nuopelnus vienai ar kitai ideologijai — indiferentams vietos nėra! Užtat laisvojo universiteto studentai rytų zonoje traktuojami kaip priešai ir per šventes vykstantieji aplankyti savo tėvų ar giminių, yra areštuojami.
<...> Vakarų Berlyne stovintis, bet komunistų kontroliuojamas galingas radijo siųstuvas (Deutschlandsender) ir jo rytų Vokietijoje esantieji satelitiniai siųstuvai dieną naktį šaukia, keikia ir murzina Vakarų ideologijos reprezentantus. Pavyzdžiui, neseniai Atlanto pakto karinių jėgų vadu paskyrtą gen. Eisenhowerį jie apšaukė kapitalistų samdiniu, „prūsoku“, bulių treneriu ir panašiai, tuo pačiu metu aukštindami „tautų tėvą“ Staliną ir jo bendrininkus. Vakarų radijo siųstuvai kaimyninėse gatvėse nelieka jiems skolingi ir nenuilstamai aiškina, kas yra tas Stalinas, Pieckas, Ulbrichtas ir kiti jų sėbrai, ir cituoja, kaip apie juos atsiliepė žymiausi komunistų šulai, jų draugai praeityje, vadindami juos despotais, melagiais, savo žmonių ėdikais ir t. t.span>

Mykolas Gilius
http://www.aidai.us/index.php?option=com_content&task=view&id=4842&Itemid=341

Vakarų berlyniečių nusistatymas komunistų atžvilgiu: įspūdžiai iš 1951 metų Berlyno

Važiuoju tramvajum — ir pamažu užsimezga kalba su konduktorium. Jis pasakoja, kad jau 37 metai važinėja ta pačia linija, ir taip bus, kol išeis į pensiją, su tuo pačiu 200 markių atlyginimu, su kuriuo pradėjo savo darbą. Pastebiu, kad gali būti sunku be jokio pakėlimo per tiek metų gyventi. Jis tada atsakė, kad jis tai žinojo, imdamasis šio darbo, ir kad tik nebūtų blogiau, tai galima esą gyventi.

Užklausus, ar neima apmaudas ir pyktis ant tokios kietos tvarkos, ar jis nesimpatizuojąs komunistams. „Dieve, apsaugok!“ sušuko senukas, „aš juos gerai pažinau. Turiu vieną dukterį. Ji buvo dar nepilnametė, kai bolševikai užėmė Berlyną. Išniekino ją, vargšelę, o mane, kai mėginau nuo išgėdinimo dukterį ginti, taip apmušė, kad vos gyvas išlikau. Bolševikai taip elgėsi su visais vokiečiais, nepaisydami, ar jie darbininkai ar nedarbininkai, kur tik jų koja siekė. Mes jų neužmiršim, ir bolševikai per kelias kartas jokiais pažadais bei viliojimais nepajėgs išlyginti tos skriaudos. Komunistų ir bolševikų draugais gali būti tik tie, kurie jų nematė. Kas kartą juos pažino, tam jų melas ir pinklės neveikia.“

Mykolas Gilius
http://www.aidai.us/index.php?option=com_content&task=view&id=4842&Itemid=341

Gyvenimas komunistinėje Rytų Vokietijoje:

Užaugau vienoje iš daugelio šeimų, kurios patyrė naujosios pokario tvarkos despotiškumą, neteisingumą, jos valstybinį terorizmą. Aš, vyriausias iš keturių vaikų, išgyvenau tai, kas atsitinka, kai vienas maitintojas yra „paimamas“. Mano tėvas buvo vienas tų piliečių, kuriuos be jokios priežasties sovietinis karo tribunolas nuteisė 25 metams lagerio Sibire. Nors VDR jau egzistavo – buvo 1951-ieji, – tačiau okupantai dar pajėgė įgyvendinti savo stalininį terorą. Režimo aukomis tapusios šeimos kiekvieną neteisybės apraišką stebėjo ne tik su baime, bet ir labai budriai. Jos bendraudavo ir su kitomis šeimomis, patyrusiomis tą patį kaip ir tūkstančiai „Vilkolakių“ šeimų, kurios pokario metais buvo uždarytos į tiesiogiai iš nacionalsocialistinio režimo perimtus lagerius, pavyzdžiui, Zachsenhauzene arba Buchenvalde. Kitas šeimas slėgė išgyvenimai nesuskaičiuojamos daugybės moterų ir merginų, kurios išlaisvinimo pretekstu tapo brutalaus prievartavimo aukomis. Jei turėsime galvoje tai, kad sugriautą šalį prislėgė milžiniškos reparacijos ir įmonių griovimas, mūsų nenustebins, kad plačiuosiuose liaudies sluoksniuose vyravo nuomonė, jog visi yra patekę į neteisingo režimo gniaužtus. Įsiviešpatavo maištingos nuotaikos.
<...> Mes buvome įkalinti už „mūrų“, jautėmės galutinai išduoti. Dėl to dar labiau sustiprėjęs bejėgiškumo ir beviltiškumo jausmas, kiek pamenu, labai pakeitė mano ir daugelio VDR piliečių požiūrį į SED režimą. Šeštajame dešimtmetyje, stalinizmo metais, jau egzistavo prisitaikymo iš baimės fenomenas, tačiau susiklosčius naujai situacijai prisitaikėliškumas didėjo, nors tiesioginės represijos darėsi vis retesnės. Buvo akivaizdu, kad socialistinė sistema įsitvirtino ilgam. Vakarų paramos nesulaukėme nei 1953, nei 1961 m. Todėl daugeliui neliko nieko kito, kaip tik puoselėti nelabai realią viltį, kad ta sistema taps humaniškesnė iš vidaus. Masės išsiugdė tokią laikyseną, kurią galime pavadinti minimaliu pritarimu ir mažiausiu lojalumu.span>

Versta iš: Joachim Gauck, “Vom schwierigen Umgang mit der Wahrnehmung”, Courtois et. al., Das Schwarzbuch des Kommunismus, S. 885–894
http://www.genocid.lt/Leidyba/5/apie.htm

Berlyne 7 dešimtmečio pradžioje dirbęs JAV diplomatas Williamas R. Smyser‘is prisimena:

- Kokios reakcijos tikėjotės iš Vašingtono?
- Visi laukėme labai stiprios prezidento Johno F. Kennedy'io reakcijos į sąjungininkų teisių pažeidimą. Juk siena – arba iš pradžių ištempta spygliuota viela – apribojo laisvą mūsų judėjimą Berlyne. Mes labai nusivylėme, kai iš Baltųjų rūmų nesulaukėme stiprios reakcijos. Bet prieš kelis mėnesius, 1961-ųjų birželį, prezidentas konferencijoje Vienoje susitiko su Sovietų Sąjungos vadovu Nikita Chruščiovu ir šis jam pasakė, kad nori atkirsti Vakarų prieigą prie Berlyno ir iš miesto iškraustyti amerikiečių karius. J. F. Kennedy'is bijojo tokios tranzito blokados, kuri galėjo išprovokuoti karą dėl Berlyno.

- Taigi F. F. Kennedy net palengvėjo, kai pamatė „tik“ kylančią sieną?
- Jis tikriausiai tą dieną pagalvojo: aha, šitaip N. Chruščiovas išspręs Rytų Vokietijos pabėgėlių problemą – iš ten tūkstančiai žmonių bėgo į Vakarus. Prezidentas tarė savo padėjėjams, kad galbūt tai ir nelabai gera išeitis, bet daug geresnė už galimą karą. Kai J. F. Kennedy išvyko iš Vienos, jis manė, kad karas jau ne už kalnų. Siena jam parodė, kad N.Chruščiovas sprendžia bėglių problemą taip, kad nepažeistų amerikiečių teisių.

- Valstybės departamentas netgi pabandė susidariusią padėtį pateikti kaip Vakarų pergalę.
- Tai buvo vienas iš keisčiausių JAV diplomatijos veiksmų. Mes įnirtingai bandėme jiems pasakyti, kad tai visiškai netinkamas pranešimas. Anuometis valstybės sekretorius Deanas Ruskas norėjo pasakyti, kad siena reiškia Vakarų pergalę, nes ji parodo, kad komunistai turi įkalinti savo pačių piliečius. Bet jie tai pasakė tik kartą arba du, o kai visi ėmė tyčiotis, jie nutilo.

- Kada J. F. Kennedy ėmė suprasti, kad jo reakcija į sienos statybą pernelyg vangi?
- Maždaug po 48 valandų. Dvi dienas beveik visi Amerikos laikraščiai rašė, kad Berlyno padalijimas siena yra nepriimtinas, kad tai didelis JAV pralaimėjimas. J. F. Kennedy jie kaltino nuolaidžiavimu. Aukščiausi diplomatai prezidentui siuntė telegramas iš Europos, kurių turinys – čia blėsta viltis, turite kažką daryti. J.F.Kennedy tai buvo skaudus smūgis. <...>

- Atsitiesė ir J. F. Kennedy. 1963-ųjų birželį atskridęs į Berlyną jis buvo sutiktas kaip roko žvaigždė. Jį sveikino šimtai tūkstančių žmonių ir klausėsi „Ich bin ein Berliner“ kalbos.
- Berlyniečiai, žinoma, dar nebuvo pamiršę sienos ir J.F.Kennedy tylos. Bet jie ėmė suprasti, kad J.F.Kennedy gins juos ir miesto teisę likti tokiam, koks yra. Jie tai pamatė per 1962-ųjų Kubos raketų krizę, kurią laikė rusų bandymais įbauginti J. F .Kennedy ir priversti jį atiduoti Berlyną. Kai JAV prezidentas nenusileido N.Chruščiovui ir privertė išgabenti sovietų raketas iš Kubos, žmonės Berlyne man sakė: „Viskas dėl mūsų“. Jie manė, kad Kubos raketų krizė išsprendė Berlyno krizę. Jei J.F.Kennedy būtų atvykęs metais anksčiau, būtų sulaukęs visiškai kitokio priėmimo Berlyne. Tačiau 1963-aisiais piliečiai kalbėjo: jis geras žmogus, jis kovėsi už mus. Žinoma, taip manė tik Vakarų berlyniečiai. Rytų gyventojai buvo labai juo nusivylę.
http://m.lrytas.lt/-12571867031256120128-berlyne-pastatyta-siena-nuramino-prezident%C4%85-j-f-kennedy-bet-supykd%C4%97-amerikie%C4%8Dius.htm

Muzikas profesorius Donatas Katkus apie gyvenimą socialistinėje Vokietijoje:

VDR esu buvęs daug kartų. Kasmet koncertuodavome. Teko koncertuoti ir rusų kariniuose daliniuose. Sakyčiau, kad VDR buvo hitlerinė šalis, nors A.Hitlerio ten ir nebuvo. Absoliučiai buvo viskas tas pats – marširavimai, šūkiai, kultai. Rusijoje komunizmas buvo baisus, bet Rytų Vokietijoje – dešimtkart didesnis. Vokiečiai tvarkingesni ir tą doktriną vykdė nuoširdžiau. Kita vertus, jų materialinis gyvenimas buvo geresnis nei mūsų. VDR buvo tam tikras komunizmo veidrodis, todėl jai skirdavo daugiau pinigų. Jie turėjo ir daugiau maisto, ir išvystytą pramonę. Tačiau laisvė buvo baisiau negu pas mus suvaržyta. Pas mus buvo toks rusiškas balaganas, o pas juos – daug vokiškos tvarkos.

<...> Mano pažįstami vokiečiai bijodavo atvirai kalbėti. Šnipų buvo ant kiekvieno kampo, daug kur įtaisyta pasiklausymo aparatūra. Gal jie turėdavo vieną kitą artimą žmogų, su kuriuo iš širdies pasišnekėdavo, bet ir tai ne namuose. Ten buvo baimės atmosfera.

http://m.lrytas.lt/-12576143061256150663-berlyno-sienos-gri%C5%ABt%C4%AF-mat%C4%99s-d-katkus-vdr-buvo-hitlerin%C4%97-valstyb%C4%97-be-a-hitlerio.htm

Muzikas profesorius Donatas Katkus apie Berlyno sienos griuvimo atmosferą:

Lapkritį kaip tik koncertavome VDR. Gyvenau viešbutyje prie pat Brandenburgo vartų. Turėjau gerų vokiečių draugų – muzikologų, kompozitorių, jie mane iš to koncerto vakaro pasikvietė į svečius. Gyveno netoli – Friedrichstrassėje. Vakarieniavome ir kalbėjomės. Vienas pažįstamas tarė – aš jau savo brolio turbūt niekada gyvenime nepamatysiu. Aš jam sakau – taigi pas mus tokie pasikeitimai vyksta. Aš toks drąsus, o jie tokie įtraukę galvas sėdi, išsigandę, kad ko nors nepriblūdyčiau – o gal kas nors mūsų pokalbio klausosi. Po kelių akimirkų įsijungėm televizorių. Per žinias pasakė, kad atidaryta siena su Vakarų Vokietija. Jie buvo apstulbę. Užmiršę vakarienę išvažiavom. Staiga tamsoje užsidegė viena šviesa, kita. Friedrichstrassė – labai arti sienos einanti gatvė. Matom, vienoj vietoj žmogus prabėgo, kitoj. Atvažiavom prie mano viešbučio. Ten ant kampo matyti Brandenburgo vartai. Išlipau ir pasileidau bėgti. Masė žmonių bėga. O sieną saugoję kareiviai stovi kaip išsigandusių avių banda. Ir į tą pusę žmonės bėga, ir iš tos. Lipa ant sienos. Tokia kaip srovė – daugyn, daugyn. Girdėti klyksmai. Vakarų vokiečiai šampaną pradėjo pilti, gerti susilipę ant sienos. Ryte išėjęs iš viešbučio pamačiau ilgiausias eiles. Visos mašinos jau galėjo pravažiuoti. Tai buvo toks sujudimas. Man tai paliko didžiulį įspūdį.

http://m.lrytas.lt/-12576143061256150663-berlyno-sienos-gri%C5%ABt%C4%AF-mat%C4%99s-d-katkus-vdr-buvo-hitlerin%C4%97-valstyb%C4%97-be-a-hitlerio.htm