Pasibaigus karo veiksmams Vokietijos teritorijoje, 1945 m. liepos – rugpjūčio mėn. Berlyno priemiestyje Potsdame įvyko JAV, Didžiosios Britanijos ir SSRS vadovų konferencija. Vienas iš konferencijos nutarimų – Berlyno padalijimas į keturis okupacinius sektorius: amerikiečių, britų, prancūzų – Vakaruose, ir sovietų – Rytuose. Vakarų sektoriai iš visų pusių buvo apsupti Sovietų Sąjungai priskirtos okupacinės zonos. Aukščiausia miesto valdžia tapo sąjungininkų bendrai sukurta komendantūra.

Berlyno suskaldymą pagreitino Vakarų okupacinėse zonose įvykusi pinigų reforma. 1948 m. birželio 20 d. senosios reichsmarkės pradėtos keisti į naująsias Vokietijos markes. SSRS pabūgo, kad praras savosios Vokietijos dalies kontrolę, ir naktį į birželio 24 d. pradėjo Vakarų Berlyno blokadą. Buvo užblokuoti per SSRS okupacinę zoną į Vakarų Berlyną vedantys keliai, išjungta netgi elektra. Dėl to JAV ir Didžioji Britanija atidarė vadinamąjį oro tiltą. Jų aviacija sugebėjo tiekti Vakarų Berlyno gyventojams reikalingus daiktus – maistą, kurą, medikamentus ir kt. Per blokadą atlikta per 278 tūkstančių skrydžių. Jų metu pervežta 2 326 406 tonų prekių. Sovietinė valdžia 1949 m. gegužės 12 d. nutraukė blokadą. Manoma, kad tam turėjo įtakos ir NATO sukūrimas.

Berlyno blokada pagreitino Vokietijos padalijimą į dvi dalis. Vakarų valstybės atmetė SSRS siūlymus sukurti vieną Vokietijos valdžią. Buvo sukurtos dvi vokiečių valstybės: 1949 m. gegužės 23 d. sukurta Vokietijos Federacinė Respublika (VFR), o 1949 m. spalio 7 d. įkurta Vokietijos Demokratinė Respublika (VDR). Rytų Berlynas tapo VDR sostine, o Vakarų Berlynas gavo laisvojo miesto statusą.

Rytų Vokietijos komunistinė vyriausybė ėmė šalyje kurti vadinamąjį sovietinio pavyzdžio „socializmą“: valstiečius imta jėga varyti į žemės ūkio kooperatyvus, pramonės darbuotojams – mažinti algas, nuolat didinti išdirbio normas ir skirti baudas už mažiausią prasižengimą. Rytų vokiečiai masiškai traukėsi į Vakarus – per pirmąjį 1953 m. pusmetį iš VDR pabėgo 185 tūkstančiai žmonių. Ėmė stigti maisto produktų, būtiniausių prekių, kuro ir energijos išteklių.

SSRS diktatoriaus J. Stalino mirtis buvo tarsi signalas sukilti. 1953 m. birželio 17 d. keliasdešimt statybininkų Rytų Berlyne nutraukė darbą, reikalaudami padidinti darbo užmokestį. Prie jų prisidėjo gamyklų darbininkai, tarnautojai. Su šūkiu „Mes norime laisvų rinkimų, mes nesame vergai!” įvykiai įgavo politinę formą. Streikas išplito industrializuotuose Rytų Vokietijos miestuose. Sovietų tankai pajudėjo Berlyno link. Buvo paskelbta karo padėtis ir sukilimas numalšintas. Šešiems sukilimo vadams įvykdyta mirties bausmė, keturi nuteisti kalėti iki gyvos galvos, daugiau kaip 1300 buvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Apytikriai 260 žmonių žuvo nuo sovietų kulkų. Šalies vadovybė padarė laikinas ekonomines nuolaidas.

1961 m. rugpjūčio 13 d. tarp Rytų ir Vakarų Berlyno pradėti statyti užtvarai. Kitą dieną uždaryti Brandenburgo vartai, kiek vėliau Rytų Vokietija uždarė visus perėjimo punktus mieste. Iki tol Berlyne siena tarp Rytų ir Vakarų dar buvo atvira. Tad į miestą plūsdavo vokiečiai, norintys bėgti į Vakarus. Kiekvieną mėnesį šia spraga pasinaudodavo dešimtys tūkstančių socialistinės Vokietijos piliečių, troškusių gyventi ir dirbti Vakaruose, nenorėjusių būti sekami, šnipinėjami ar suimami tuomečio VDR vadovo Valterio Ulbrichto nurodymu. Tiek jis, tiek tuometis SSRS vadovas Nikita Chruščiovas troško į savo globą perimti visą Berlyną. Po susitikimo su JAV prezidentu Džonu Kenedžiu 1961 m. birželio mėn. Chruščiovas ryžosi rizikuoti. Tiesa, jis priėmė kompromisinį sprendimą – siena buvo uždaryta, bet Vakarų Berlyno kontrolės laikinai išsižadėta.

1963 metų birželio 26 dieną JAV prezidentas Džonas Kenedis aplankė Vakarų Berlyną ir viešai pasakė kalbą, kritikuojančią komunizmą. Berlyno sienos pastatymą Kenedis pateikė kaip komunizmo nesėkmės pavyzdį: „Laisvė turi daug sunkumų, demokratija yra netobula, tačiau mes niekada nestatėme sienos, kad išlaikytume savo žmones šalies viduje“. Beveik penki šeštadaliai miesto vakarinės dalies gyventojų susirinko paklausyti prezidento kalbos. Berlyniečiai dar nebuvo pamiršę Kenedžio tylos tuoj po sienos atsiradimo. Bet jie ėmė suprasti, kad Kenedis gins juos. Jie tai pamatė per 1962-ųjų Kubos raketų krizę, kurią laikė sovietų bandymais įbauginti JAV ir priversti atiduoti Berlyną. Vakarų Berlyno gyventojai manė, kad Kubos raketų krizė išsprendė Berlyno krizę. Laisvės trokštantys Rytų Berlyno gyventojai toliau liko nusivylę juo.

Ištrauka iš Kenedžio kalbos Berlyne:

Laisvė turi daug sunkumų, demokratija yra netobula, tačiau mes niekada nestatėme sienos, kad išlaikytume savo žmones šalies viduje. <…> Prieš du tūkstančius metų žmonės didžiavosi sakydami „civis Romanus sum” (lot. Aš esu Romos pilietis). Šiandien laisvame pasaulyje žmonės didžiuojasi sakydami „Ich bin ein Berliner” (vok. Aš esu Berlyno pilietis). <…> Laisvė yra nedaloma, todėl kai vienas žmogus yra pavergiamas, visi žmonės yra nelaisvi. Kai visi žmonės bus laisvi, mes galime tik laukti tos dienos, kai šis miestas vėl bus sujungtas į vieną, o ši šalis ir šis didis Europos žemynas bus įjungti į taikų ir vilčių teikiantį Žemės rutulį. Kai ta diena pagaliau ateis, Vakarų Berlyno žmonės galės ramiai pasitenkinti tuo, kad jie beveik du dešimtmečius kovojo fronto linijose už taiką. Visi laisvi žmonės, nesvarbu, kur jie gyventų, yra Berlyno piliečiai, ir todėl, kaip laisvas žmogus, aš didžiuojuosi sakydamas žodžius „Ich bin ein Berliner”(vok. Aš esu Berlyno pilietis).

8 dešimtmečio pradžioje VFR pradėjo vykdyti vadinamąją „Rytų politiką“. 1969 m. VFR kancleriu tapo Vilis Brantas. Šis politikas ėmėsi vykdyti kompleksinę santykių su Rytais gerinimo programą. 1970 m. buvo pasirašytos sutartys su Sovietų Sąjunga ir Lenkija, o 1972 m. su Rytų Vokietija, sureguliuotas Vakarų Berlyno statusas. Po metų abi Vokietijos buvo priimtos į Jungtinių Tautų organizaciją.

1987 metų birželio 12 dieną, lankydamasis Vakarų Berlyne, JAV prezidentas pasakė kalbą prie Berlyno sienos. Savo kalboje Reiganas kvietė Michailą Gorbačiovą eiti toliau reformų keliu ir nugriauti Berlyną skiriančią sieną.

Ronaldas Reiganas viešai kreipėsi:

Generalini sekretoriau Gorbačiovai, jei Jūs siekiate taikos, jei siekiate gerovės Sovietų Sąjungai ir Rytų Europai, jei siekiate liberalizacijos, ateikite prie šių vartų! Pone Gorbačiovai, atidarykite šiuos vartus! Pone Gorbačiovai, nugriaukite šią sieną!

Po 10 680 dienų Berlyno siena atverta 1989 m. lapkričio 9 d. Ji sugriuvo taip pat greitai kaip ir buvo pastatyta – per vieną naktį. Per tiesioginę spaudos konferenciją televizijoje VDR vyriausybės atstovas atsitiktinai prasitarė, kad vidinė Vokietijos siena „bus panaikinta nedelsiant“. Iš tikrųjų, naujosios ir palengvintos sienos kirtimo procedūros įvedimas buvo numatytas kitą dieną. Žurnalistai puolė aiškintis, ką atstovas turėjo omenyje, bet valdininkas tesugebėjo pakartoti, kad naujosios taisyklės įsigalioja nedelsiant. Visi tai suprato kaip sienos atidarymą. Dešimtys tūkstančių berlyniečių pasipylė per sieną tą patį lapkričio 9-osios vakarą. Sargybiniai tegalėjo tik bejėgiškai stebėti žmonių jūrą.

Netrukus po Berlyno sienos atvėrimo Rytų Vokietijos nebeliko, o komunistinis blokas ir šaltasis karas ėmė skaičiuoti paskutines savo gyvavimo dienas. Abi Vokietijos susivienijo. 1991 m. pirmasis Vokietijos Bundestagas po susijungimo vadinamuoju „Sostinės sprendimu“ nutarė, kad Berlynas turi būti Vokietijos sostinė ir Bundestago bei vyriausybės buvimo vieta.