Kodėl laikotarpis tarp 1945 ir 1990 m. vadinamas Šaltuoju karu?

Laikotarpis nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos 1945 metais iki dviejų Vokietijų susivienijimo 1990 metais buvo pavadintas Šaltuoju karu. Tam buvo daugybė priežasčių. Pirmiausia, tai buvo dviejų supervalstybių – Jungtinių Amerikos Valstijų ir Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungos – konfrontacijos laikai. Šių dviejų valstybių varžybos sukūrė vadinamąją bipoliarinę tarptautinę sistemą. Jos subūrė aplink save daug kitų valstybių ir suformavo du galios centrus. Tarp jų vyko kova dėl viešpatavimo. Sąlygiškai ši kova vadintina šaltąja, nes nesibaigė globaliu susidūrimu, netapo atviro karo priežastimi. Atsiradus galimybei panaudoti branduolinį ginklą, karas atrodė baisesnis net už pralaimėjimą. Jis grėsė susinaikinimu apskritai. Kova vyko visose kitose įmanomose srityse – politinėje, ideologinėje, ekonominėje, kultūrinėje. Abi valstybės ir jų vadovaujami NATO ir Varšuvos sutarties blokai įsitraukdavo į karinius konfliktus tik blokams nepriklausiusiose valstybėse.

Kodėl Berlynas laikomas ryškiausiu šaltojo karo simboliu?

Dažnai teigiama, kad šaltasis karas buvo kova dėl Europos, pirmiausia dėl Vokietijos. Tuoj po Antrojo pasaulinio karo pabaigos nugalėtojams svarbiausias buvo Vokietijos klausimas. Pirmieji buvusių sąjungininkų nesutarimai kilo iš esmės dėl įtakos okupacinėse zonose ir Vokietijos ateities vizijų – kieno įtakoje ji liks. Sovietų Sąjunga troško įgyti įtaką visoje Vokietijoje, tačiau teko tenkintis įsitvirtinimu okupuotoje zonoje. Vakarų valstybių okupacinės zonos, sujungtos į Vokietijos Federacinę Respubliką, buvo svarbiausias sovietų įtakos stabdymo barjeras. Vokietija tapo svarbiausiu sienos tarp Rytų ir Vakarų simboliu. Mūro siena atsirado padalytoje buvusioje Vokietijos sostinėje Berlyne. Todėl sienos Berlyne nugriovimas, Berlyno, o vėliau ir visos Vokietijos susijungimas, laikomas simboline Šaltojo karo pabaiga.

Kaip Šaltasis karas veikė kasdieninį žmonių gyvenimą?

Šaltojo karo laikais žmonės gyveno perpus padalintame pasaulyje. Ir vienoje, ir kitoje geležinės uždangos pusėje žmonės gyveno su nuolatine baime dėl naujo karo grėsmės. Abiejų pusių režimai priešingą pusę vaizdavo kaip grėsmę taikiam gyvenimui. Propaganda apie priešingą pusę buvo naudojama įvairiems kasdienio gyvenimo suvaržymams pateisinti. Įvairiomis grėsmėmis siekta pateisinti žmogaus teisių suvaržymus – nuo žodžio ir minties laisvės iki tiesioginės asmeninio gyvenimo kontrolės. Ypač tai buvo matyti rytinėje geležinės uždangos pusėje. Dauguma sovietinio bloko žmonių neturėjo net menkiausios galimybės išvykti į vakarų pasaulį. Visomis įmanomomis priemonėmis siekta apriboti informaciją apie gyvenimą kitapus. Ekonominiai nepritekliai, net maisto produktų trūkumas, taip pat maskuotas būtinybe daugiau dėmesio ir lėšų skirti vadinamajam taikos užtikrinimui. Vakarų kaip komunistinio pasaulio nesutaikomo priešo įvaizdis buvo skiepijamas dar mokykloje.