Mykolas Kleopas Oginskis (1765–1833). Jau vaikystėje pasižymėjo muzikiniu talentu. Nors muzikinės kompozicijos specialiai nesimokė, kūrė ir publikavo savo kūrybą visą gyvenimą ir yra pagrįstai laikomas žymiausiu Lietuvos klasicizmo muzikos atstovu. Buvo diplomatas, politikas, aktyviai dalyvavo Ketverių metų seimo veikloje. 1789–1791 m. ATR pasiuntinys Nyderlanduose, Londone. Prisidėjo prie Targovicos konfederacijos, nes buvo grasinama nusavinti jo nuosavybę. 1793–1794 m. po Antrojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo – LDK iždininkas. 1794 m. dalyvavo T. Kosciuškos vadovaujamame sukilime, buvo Lietuvos tautinės aukščiausiosios tarybos narys. Organizavo savo kavalerijos diviziją, buvo Ukmergės, Švenčionių, Breslaujos apskričių sukilėlių vadas. Po sukilimo ir Trečiojo Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo, Lietuvai praradus nepriklausomybę, prisidengęs svetima pavarde, iš jos pasitraukė. Spėjama, kad būtent tuo laiku, paliekant tėvynę, ir buvo sukurtas garsusis polonezas „Atsisveikinimas su Tėvyne“. Gyvendamas Paryžiuje, M. K. Oginskis laišku kreipėsi į Napoleoną, prašydamas padėti Lietuvai ir Lenkijai atgauti savarankiškumą. 1802 m. caras Aleksandras I dovanojo M. K. Oginskiui prasižengimus, leido grįžti į Lietuvą ir toliau valdyti Rietavo seniūniją. 1810 m. tapo caro slaptuoju patarėju ir kūrė autonominės LDK Rusijos imperijos sudėtyje projektą, rašė jai konstituciją. Caro pritarimas lyg ir buvo gautas, Oginskis paskirtas senatoriumi, tačiau, prasidėjus karui su Napoleonu, dėl bajorijos bendradarbiavimo su prancūzais, šis prijektas nebuvo įgyvendintas. Vėliau M. K. Oginskis gyveno emigracijoje ir skyrė gyvenimą kūrybai. Rašė prisiminimus, kūrė muziką, bendravo su daugeliu garsių to meto žmonių. 1799 m. sukūrė operą „Zelida ir Valkūras, arba Bonapartas Kaire“, polonezų (1794 m. – „Atsisveikinimas su tėvyne“), valsų, mazurkų, maršų, dainų. Jam priskiriama ir Lenkijos himno muzika. 1826–1827 m. išleido 4 tomus atsiminimų, parašė knygą „Laiškai apie muziką“.