XIII a. pradžioje baltų gentims iškilo didžiulė Kalavijuočių ir Kryžiuočių ordinų, skelbusių Rytų Pabaltijyje kryžiaus žygius, grėsmė. Baltų teritorijas niokojantis bei alinantis karas paspartino Lietuvos valstybės vienijimo procesą, kuris truko iki 1240 m., kai Mindaugas suvienijo lietuviškas žemes ir sukūrė valstybę.

Vokiečių ordinas (Teutonų, arba Kryžiuočių ordinas; lotyniškai – Ordo Teutonicus, Ordo fratrum domus Sanctae Mariae Theutonicorum Ierosolimitanorum) – riterių ordinas, įkurtas 1190 m. Akroje Trečiojo kryžiaus žygio metu kaip ligonių slaugos ordinas. 1226 m. atsikraustė į prūsų žemes ir juos nukariavo. Kėlė grėsmę kuršiams, žemaičiams, lietuviams. 1237 m., po pralaimėto Saulės mūšio, susijungė su Kalavijuočių ordinu (gavo bendrą Livonijos ordino pavadinimą).

Kalavijuočių ordinas (oficialiai vadinosi Kristaus karių brolija (lotyniškai – Fratres militiae Christi) – vokiečių riterių ordinas, įkurtas 1202 m. Rygoje vokiečių vyskupo Alberto. Siaubė baltų genčių žemes. Karas su lietuviais ir žemaičiais baigėsi pralaimėjimu kryžiaus žygyje į Lietuvą. Po Saulės mūšio 1236 m. ordinas nebeatsigavo. 1237 m. susijungė su Vokiečių ordinu.