Lietuviai – didžiausia baltų gentis. Dėl karingumo ir daugybės karinių žygių buvo vadinami sausumos vikingais. Lietuvių genties iškilimas padėjo pagrindus visuomeninės santvarkos pokyčiams bei Lietuvos valstybės susiformavimui.

Lotynų kalba parašytų Kvedlinburgo analų fragmentas, kuriame pirmą kartą paminėtas Lietuvos vardas:

„1009 m. šventasis Brunonas, dar vadinamas Bonifacu, arkivyskupas ir vienuolis, vienuoliktaisiais savo atsivertimo metais Rusijos ir Lietuvos pasienyje pagonių užmuštas, su 18 saviškių kovo 9 dieną nukeliavo į dangų.“

Henrikas Latvis apie lietuvius (1209 m.):

„Lietuviai siekė valdyti visas šituose kraštuose gyvenančias gentis, tiek krikščionių, tiek pagonių, ir retas kuris išdrįsdavo gyventi savo sodybose, labiausiai nedrįsdavo latgaliai. Ir dėl to jie visada per pavojus palikdavo savo namus ir slėpdavosi miško tankynėse, bet ir čia neišsigelbėdavo nuo lietuvių; lietuviai persekiojo juos miškuose, vienus užmušinėjo, kitus ėmė į nelaisvę, vedė juos į savo žemę ir ėmė iš jų viską kaip savo. Ir bėgo rusėnai miškais ir kaimais nuo lietuvių, net nuo nedaugelio, kaip bėga kiškiai nuo medžiotojo, o lyviai ir latgaliai klusniai tarnavo lietuviams, davė maistą ir pašarą, kaip avys be ganytojo patekusios į vilkų gaują“.

Henrikas Latvis, Hermanas Vartbergė. Livonijos kronikos. Vilnius, 1991, 63 p.

Kuršiai – baltų gentis, nuo VII–VIII a. gyvenusi rytinėje Baltijos jūros pakrantėje, dabartinės Latvijos vakaruose (Kurše) ir Lietuvos šiaurės vakaruose. Kuršiai vertėsi žemdirbyste, gyvulininkyste, žvejyba, amatais, prekyba. Nuo VII a. antrosios pusės iki XII a. kovojo su vikingais. XIII a. viduryje buvo priversti pripažinti Livonijos ordino valdžią. XIII–XVII a. pietiniai kuršiai asimiliavosi su žemaičiais ir taip įsiliejo į bendrą lietuvių tautą, šiauriniai susiliejo su žiemgaliais bei lyviais ir sulatvėjo.

Latgaliai – baltų gentis, gyvenusi dabartinėje šiaurės rytų Latvijoje. Viduramžiais sumišo su lyvių, sėlių, žiemgalių bei kuršių gentimis. Latgaliai sudarė pagrindinę besiformuojančios latvių tautos dalį.

Žiemgaliai – viena iš dabartinėje Lietuvos bei Latvijos teritorijose gyvenusių baltų genčių, vėliau įsiliejusių į lietuvių ir latvių tautas. Žiemgaliai garsėjo kaip geri žemdirbiai, vertėsi gyvulininkyste, medžiokle, žvejyba. Lielupės ir Dauguvos upėmis palaikė prekybinius ryšius su kitomis baltų gentimis, skandinavais bei slavais. Turėjo gerai įtvirtintas pilis.

Žemaičiai – ši gentis davė pradžią dabartiniams žemaičiams, kai senosios žemaičių gentys, keldamosis į nusilpusių per kovas su kryžiuočiais kuršių, žiemgalių ir skalvių teritorijas, asimiliavo šias gentis – ilgainiui dalis jų perėmė ne tik žemaičių kalbą, bet ir pavadinimą.

Sėliai – baltų gentis, iki XV a. gyvenusi dabartinės Latvijos pietryčiuose ir Lietuvos šiaurės rytuose.

Skalviai – baltų gentis, gyvenusi Nemuno ir Minijos upių žemupyje. Kai kurie kalbininkai ir istorikai skalvius priskiria prie prūsų genčių, nors pagal archeologinę kultūrą skalviams artimiausi buvo kuršiai. Dalį skalvių asimiliavo žemaičiai, kita dalis pateko užkariautojų kryžiuočių valdžion – suvokietėjo ar tapo lietuvninkų etninės grupės dalimi.

Jotvingiai – išnykusi baltų gentis, gyvenusi dabartinėje Lenkijos, Vakarų Baltarusijos ir pietvakarinės Lietuvos teritorijoje. Jų kalba ir kultūra buvo artimiausios lietuviams. XIII–XVII a. jotvingius lingvistiškai asimiliavo rusėnai, lietuviai ir lenkai.

Prūsai – vakarų baltų gentys, gyvenusios tarp Nemuno ir Vyslos upių ir kalbėjusios prūsų kalba. XIII–XIV a. beveik išnyko. Paskutiniai prūsai, kalbėję savo kalba, išnyko didžiojo maro metu XVIII a. pradžioje.

Galindai – baltų gentys, gyvenusios tarp Geldapės ir Naurų upių (vakarų galindai) ir Protvos upės aukštupyje (rytų galindai). XIII a. antrojoje pusėje dėl kovų su kryžiuočiais vakarų galindų žemės virto dykra. Rytų galindai susiliejo su slavais.