Kernavė, įsikūrusi dešiniajame Neries upės krante, XIII–XIV a. buvo vienas iš svarbiausių Lietuvos valstybės formavimosi centrų. Šioje vietovėje buvo išsidėstęs galingas penkių piliakalnių gynybinis kompleksas. Jo papėdėje – Pajautos slėnyje – išaugo viduramžių miestas, kuriame gyveno apie 3–4 tūkst. gyventojų. Mieste buvo gana taisyklinga gatvių sistema, stovėjo gyvenamieji namai ir amatininkų dirbtuvės. Manoma, kad čia galėjo būti Mindaugo sostinė. Kernavės archeologinė vietovė 2004 m. įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.