Švediškos Vazų dinastijos laikais Abiejų Tautų Respublika buvo įvelta į dinastinius karus dėl Švedijos sosto. Didžiausia karo su Švedija našta teko LDK.

Lemtingi buvo 1655–1660 m.:

Po Rusijos suduoto smūgio, 1655 m. į Abiejų Tautų Respubliką įsiveržė ir Švedija. Jos kariuomenė užėmė likusią Lietuvos dalį. Tikėdamiesi išgelbėti kraštą, dalis Lietuvos bajorų, vadovaujami Jonušo Radvilos, 1655 m. su Švedija pasirašė Kėdainių sutartį. Sudarydami uniją su Švedija, didikai tikėjosi švedus priversti pradėti karą su Rusija. Tačiau švedai siekė tik įsitvirtinti jau užgrobtose žemėse, siaubė ir plėšė kraštą. LDK prasidėjo sukilimas ir švedai buvo priversti trauktis. Abiejų Tautų Respublikos ir Švedijos unija buvo panaikinta. Pagaliau 1660 m. Olyvoje pasirašyta taikos sutartis.

Kėdainių sutartis – 1655 m. dalies LDK didikų pasirašyta sutartis su Švedija, kuria buvo nutraukta LDK unija su Lenkija ir sudaroma unija su Švedija. Nors politiškai ši sutartis įgyvendinta nebuvo, tačiau ji liudija, kad LDK bajorija po Liublino unijos vertino LDK kaip savarankišką valstybę, o save laikė atskira politine tauta. Amžininkai Lietuvoje ir Lenkijoje šią sutartį vertino kaip išdavystę.

Olyvos taika – 1660 m. tarp Šventosios Romos imperijos imperatoriaus Leopoldo I, Brandenburgo kurfiursto ir Prūsijos kunigaikščio Frydricho Vilhelmo, Švedijos karaliaus Karolio XI ir Abiejų Tautų Respublikos valdovo Jono Kazimiero Vazos Olivoje netoli Gdansko pasirašyta sutartis. Šia sutartimi karalius Jonas Kazimieras atsisakė savo pretenzijų į Švedijos sostą, pripažino Švedijos valdžią Livonijoje ir Rygoje bei Hohencolernams priklausiusios Prūsijos hercogystės suverenitetą.