Lenkijoje per dešimt metų nuo 1970 iki 1980–1981 metų kilo net trys politinės krizės. Paskutinė demonstracijų banga buvo stipriausia. Lenkija atsidūrė pasaulio dėmesio centre, kai per vieną streiką susikūrė „Solidarumo“ judėjimas. Solidarumas – pirmoji nepriklausoma profesinė sąjunga tuometiniame komunistiniame bloke. Jai vadovavo elektrikas iš Gdansko laivų statyklos Lechas Valensa. Gdanske prasidėjęs streikas buvo atsakas į ekonomiką kontroliavusios vyriausybės sprendimą padidinti kainas. Pats streikas netrukus įgijo politinį atspalvį. Streikininkams pavyko pasiekti neregėtą komunistinėms šalims laimėjimą. Komunistinė valdžia oficialiai pripažino nepriklausomą darbininkų profesinę sąjungą, jų teisę streikuoti, pažadėjo sušvelninti cenzūrą, padidinti atlyginimus, kiekvieną sekmadienį per valstybinį radiją ir televiziją transliuoti mišias, taip pat paleisti politinius kalinius. Judėjimas išplito visoje šalyje. Jo nariais per gana trumpą laiką tapo apie 10 mln. lenkų – kas ketvirtas šalies gyventojas. „Solidarumas“ gynė darbininkų teises, norėjo panaikinti komunistų viešpatavimą.