1939 m. kovo 20 d. Lietuva gavo Vokietijos ultimatumą, kuriuo reikalauta grąžinti Klaipėdos kraštą. Nesulaukusi paramos iš Klaipėdos konvencijos signatarių, Lietuva turėjo šį reikalavimą priimti. 1939 m. kovo 22 d. Berlyne Juozas Urbšys, J. fon Ribentropas ir Lietuvos ambasadorius Vokietijoje Kazys Škirpa pasirašė Vokietijos ir Lietuvos sutartį dėl Klaipėdos krašto perleidimo Vokietijai.

Sudariusi su Vokietija Nepuolimo sutartį ir slaptuosius protokolus bei pasirašiusi Sienų ir draugystės sutartį, Sovietų Sąjunga 1939 m. spalio 10 d. pasirašė ir SSRS–Lietuvos sutartį, kuria Lietuvai buvo perduotas Vilniaus kraštas. 1939 m. spalio 27 d. pasienio policijos karininkams perpjovus pasienio užkardą, prasidėjo Lietuvos kariuomenės žygis į Vilnių.

Paskutiniojo nepriklausomos Lietuvos užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio prisiminimai:

Maskvoje

„1939 metų spalio 3 dieną Lietuvos užsienio reikalų ministras išskrido per Rygą į Maskvą. Maskvos aerouoste, kuris ta proga buvo papuoštas Lietuvos ir Tarybų Sąjungos vėliavomis, Lietuvos atstovą sutiko ir pasveikino užsienio reikalų liaudies komisaro pavaduotojas, vyresnio amžiaus žmogus, pavarde, jei gerai menu, Lozovskis, ir kiti.

Tą patį vakarą su Lietuvos pasiuntiniu Maskvoje Ladu Natkevičiumi buvome pakviesti į Kremlių. (...)

Liaudies Komisarų Tarybos pirmininko ir užsienio reikalų liaudies komisaro V. Molotovo kabinetas. Ten mūsų laukė jo šeimininkas Molotovas, užsienio reikalų liaudies komisaro pavaduotojas Potiomkinas ir Tarybų Sąjungos reikalų patikėtinis Lietuvoje Pozdniakovas. (...) Netrukus pasirodė ir Stalinas. (....)

Prasidėjo dviejų l y g i a t e i s i ų suverenių valstybių d e r y b o s, valstybių, kurių draugiški santykiai buvo, kaip matėme, tvirtai pagrįsti iškilmingai pasirašytomis tebegaliojančiomis sutartimis. Lyg ir auksinė proga parodyti pasauliui moralinį socialistinės valstybės pranašumą ir palenkti amžiams negausios, bet taurios tautos širdį.

Žodį ima Stalinas ir be užuolankų paskelbia, kad Tarybų Sąjunga susitarusi su Vokietija, jog didžiausioji Lietuvos dalis tenkanti Tarybų Sąjungai, o siauras jos pasienio ruožas – Vokietijai. Kloja ant stalo Lietuvos žemėlapį ir rodo jame nubrėžtą Tarybų Sąjungos ir Vokietijos „valdų“ skiriamąją liniją nepriklausomos Lietuvos teritorijoje. (...)

Bandau protestuoti prieš tokį nepriklausomos valstybės dalijimąsi. Sakau, jog iš ko ko, tik ne iš draugiškos Tarybų Sąjungos Lietuva galėjo to laukti. Kalbu, bet ir prisilaikau – akyse dunkso V i l n i u s, miestas ir kraštas, kurių Lietuvai atgauti jos vyriausybė šičia mane siuntė. Stalinas aiškina, jog Tarybų Sąjunga anaiptol tokio padalijimo nenorinti, jog to ruožo Lietuvos pasienyje reikalavę vokiečiai.“

Juozas Urbšys. Lietuva lemtingaisiais 1939–1940 metais. Vilnius, 1988, p. 22-25.

Lietuvos kariuomenės žygis į Vilnių 1939 m. spalio mėn. Kareivių rikiuotė prie kareivinių. Kariams skaitomas Respublikos prezidento įsakymas žygiuoti ir atsiimti pagaliau atgautą Lietuvos sostinę. Simbolinis pasienio užtvaro sudeginimas, reiškiantis du dešimtmečius trukusios Vilniaus okupacijos pabaigą. Susirinkusieji mojuodami išlydi sunkvežimiais išvykstančius karius. Kareiviai joja, važiuoja motociklais, žygiuoja pėsti; važiuoja tankai. Poilsis šalikelėje. Vilniaus gatvėse pasitinka žmonių minios. Šv. mišios Aušros Vartų koplyčioje. Kunigas sako pamokslą kariams. J.Basanavičiaus paminklas Rasų kapinėse. Į kapines ateina kariai. Kareiviai Lietuvos vėliavos fone Gedimino pilies bokšte. Vėliava kyla stiebu ir suplevėsuoja viršūnėje. Kareivių rikiuotė prie Gedimino pilies.