Lietuvos nepriklausomybę reikėjo apginti ginklu. Lietuva kovojo su bolševikais, bermontininkais ir Lenkijos kariuomene.

Kovos su bolševikais

Kovos su bolševikais baigėsi 1920 m. liepos 12 d. Maskvoje pasirašius Lietuvos ir Rusijos taikos sutartį, pagal kurią Sovietų Rusija pripažino Lietuvos nepriklausomybę, suverenumą ir sienas.

Kovos su bermontininkais

1919 m. lapkričio 21–22 d. Radviliškio kautynėse lietuviai sumušė bermontininkų kariuomenės likučius ir privertė juos pasitraukti į Rytprūsius. Po pergalės Lietuvos kariuomenei atiteko daug karinio turto.

Bermontininkai – 1919 m. įkurta provokiškos orientacijos kariuomenė, sudaryta po Vokietijos kapituliacijos, Antantei įpareigojus laikinai palikti kariuomenę okupuotose Baltijos šalyse. Armija įkurta trejopais tikslais: dėl Vokietijos ekspansinių tikslų Baltijos šalyse, rusų baltagvardiečių noro atkurti carinę Rusiją bei kovos su Raudonąja Armija ir bolševizmu. Rusijos Vakarų savanorių armijos branduolį sudarė rusų baltagvardiečiai (dauguma – karo belaisviai, buvę Vokietijoje) ir vokiečių tautybės kariai.

Kovos su Lenkijos kariuomene

1919 m. balandžio 19 d. Vilnių užėmė Lenkijos kariuomenė. Lietuvos delegacija Paryžiaus taikos konferencijoje pateikė protestą dėl Lenkijos veiksmų. 1919 m. birželio 18 d. Lietuvos prašymu Antantė nustatė pirmąją Lietuvos ir Lenkijos demarkacijos liniją. Konflikto nenumalšinus, liepos 27 d. nustatyta antroji demarkacijos linija.

1920 m. spalio 7 d. Suvalkuose buvo pasirašyta Lietuvos ir Lenkijos sutartis, kuria nustatyta demarkacijos linija ir didelė dalis Vilniaus krašto pripažinta Lietuvai, taip pat susitarta dėl karo veiksmų nutraukimo, numatyta apsikeitimo karo belaisviais tvarka.

1920 m. spalio 9 d. generolas Liucjanas Želigovskis, pažeisdamas tarptautinę teisę, inscenizavo lenkų karių bei Vilniaus krašto gyventojų maištą, užėmė Vilnių ir įkūrė Vidurio Lietuvos valstybę. 1922 m. metais Vidurio Lietuva prijungta prie Lenkijos. Lietuvos sostinė ir etninė Rytų Lietuvos teritorija išbuvo lenkų valdžioje iki 1939 m.