Sovietiniam režimui priešinosi kūrybinė inteligentija, ji atsisakydavo kurpti komunistų partiją ir sovietinę sistemą šlovinančius kūrinius.

7–9 dešimtmetyje aktyviai veikė disidentų organizacijos:

• Lietuvos laisvės lyga;
• Lietuvos katalikų bažnyčios kronika;
• Lietuvos Helsinkio grupė.

Lietuvos laisvės lyga

Lietuvos laisvės lyga (LLL) – nelegali tautinė, politinė Lietuvos disidentų organizacija, įsteigta 1976 m., kovojusi už Lietuvos nepriklausomybę nuo SSRS.

Antanas Terleckas gimė 1928 m. vasario 9 d. Krivasalyje (Saldutiškio valsčius). 1954 metais baigė Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultetą, studijavo Lietuvos mokslų akademijos Ekonomikos instituto aspirantūroje, vėliau neakivaizdžiai studijavo istoriją. 1945 metų vasarą buvo apkaltintas įkūręs pogrindinę organizaciją „Geležinis vilkas“ ir už tai kalintas Švenčionių kalėjime. Pirmą kartą į Sibirą (Taišeto konclagerius) buvo ištremtas 1957 metais. Ten praleido ketverius jaunystės metus. Vėliau dar ne kartą buvo suimtas, kalintas kalėjimuose ir lageriuose, ištremtas.

1975 metais jo laiškas tuometiniam KGB vadovui Jurijui Andropovui apie lietuvių tautos kančių istoriją pasiekė Vakarus, buvo išverstas į anglų kalbą, transliuojamas į Lietuvą per Vatikano radiją, skelbė tiesą apie tikrąją Lietuvos padėtį, kvietė priešintis sovietinei okupacijai ir su ja kovoti.

Kartu su bendraminčiais 1978 metais Antanas Terleckas įkūrė Lietuvos laisvės lygą, buvo jos lyderis ir vadovas, užsiėmė aktyviu neginkluotu pasipriešinimu, leido pogrindinį žurnalą „Vytis“. 1979 m. rugpjūčio 23 d. drauge su kitais kovotojais už laisvę inicijavo, pasirašė ir išplatino „45–ių pabaltijiečių memorandumą“, skirtą pasaulio valstybių vadovams ir Jungtinių Tautų generaliniam sekretoriui, raginantį likviduoti Molotovo–Ribentropo pakto slaptųjų protokolų padarinius Baltijos valstybėms.

Grįžęs iš paskutinės savo tremties vietos Kolymoje (Magadano sritis), 1987 m. rugpjūčio 23 d., kartu su kitais Lietuvos laisvės lygos nariais, inicijavo ir prie Adomo Mickevičiaus paminklo surengė pirmą sovietiniais laikais viešą nesankcionuotą mitingą, kuriuo buvo smerkiamas Stalino ir Hitlerio (Molotovo–Ribentropo) paktas, jo slaptieji protokolai. Mitinge pirmą kartą viešai buvo sakoma tiesa apie šį gėdingą sandėrį ir jo padarinius Lietuvos valstybingumui, reikalauta juos likviduoti. Tai buvo drąsus žingsnis kelyje į nepriklausomybę, artėjant Kovo 11–osios Akto paskelbimo link.

Lietuvos katalikų bažnyčios kronika

„Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“ (LKB) – žymiausias pogrindinis disidentų leidinys Sovietinėje Lietuvoje, fiksavęs tikinčiųjų teisių pažeidimus.

Idėją leisti periodinį pogrindžio leidinį 1972 m. įgyvendino vienas Vilkaviškio vyskupijos veikliųjų kunigų sambūrių neoficialus vadovas kun. Sigitas Tamkevičius SJ (dabartinis Kauno arkivyskupas).

„LKB kronika“ buvo leidžiama iki 1989 m. prasidėjusio Atgimimo, jos leidimas nutrauktas pačių leidėjų sprendimu.

„LKB kronikos“ leidyba apima 17 metų laikotarpį, joje esama medžiagos ir apie ankstesnius Bažnyčios persekiojimo faktus. Pavyzdžiui, pateikiami kai kurių Lietuvos vyskupijų kunigų sąrašai, nurodant nuo 1940 m. nužudytus, areštuotus, lageriuose mirusius ir iš jų grįžusius kunigus. Minimi taip pat ir 1968–1969 m. rašyti kolektyviniai kunigų kreipimaisi dėl Bažnyčios padėties.

„LKB kroniką“ persekiojusi institucija buvo KGB – TSRS Valstybės saugumo komitetas. 1973 m. KGB ėmėsi likviduoti slaptas religinės literatūros spaustuves. Lapkričio mėnesį vyko kratos daugiau kaip 40 asmenų butuose. Buvo suimti aktyviausi „LKB kronikos“ bendradarbiai: Petras Plumpa, Povilas Petronis, Jonas Stašaitis. Tačiau per 17 metų KGB nesugebėjo likviduoti „LKB kronikos“.

„LKB kronikos“ reikšmė ypač didelė buvo užsienyje, leidinys informavo pasaulio visuomenę apie tikinčiųjų padėtį anapus totalitarinės sistemos uždangos. Lietuvoje „LKB kronika“ dauginta palyginti nedideliais tiražais. Dėl intensyvaus KGB sekimo ir būtinos konspiracijos Lietuvoje „LKB kronika“ negalėjo pasiekti labai plačių visuomenės sluoksnių.

Sovietų okupuotos Lietuvos žmonės galėjo išgirsti „LKB kronikos“ informaciją, skelbiamą per laisvojo pasaulio radijo stotis. Į užsienį patekusių numerių rašiniai buvo skaitomi per „Amerikos balso“, „Laisvės“, Vatikano radijo stotis.

Šeimoje buvo jauniausias iš keturių brolių. Mokėsi Krikštonių mokykloje, 1955 m. baigė Seirijų vidurinę mokyklą, įstojo į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją. 1957–1960 m. tarnavo sovietinėje armijoje, po kurios tęsė mokslus. 1962 m. balandžio 18 d. įšventintas į kunigus. 1962–1975 m. Alytaus, Lazdijų, Kudirkos Naumiesčio, Prienų, Simno parapijų vikaras. 1968 m. tapo jėzuitu. 1969 m., valdžiai uždraudus kunigauti, dirbo metalo gamykloje, vėliau Prienų melioracijos statybos valdyboje. 1972–1983 m. redagavo „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“.

1975–1983 m. Kybartų bažnyčios klebonas. Čia 1978 m. lapkričio 13 d. kartu su keturiais kunigais įkūrė Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą. Buvo persekiojamas sovietų valdžios institucijų bei specialiųjų tarnybų. 1983 m. gegužės 6 d. kunigo Alfonso Svarinsko teismo metu suimtas ir šešis mėnesius tardytas Vilniaus KGB kalėjime. 1983–1988 m. kalėjo sovietiniuose Permės ir Mordovijos lageriuose. 1988 m. ištremtas į Sibirą, bet po pusės metų paleistas.

1989–1990 m. Kauno kunigų seminarijos dvasios tėvas, 1990–1991 m. rektorius. 1991 m. gegužės 4 d. popiežius Jonas Paulius II paskyrė tituliniu Turudos vyskupu ir Kauno arkivyskupijos augziliaru. 1991 m. gegužės 19 d. Kauno arkikatedroje bazilikoje arkivyskupas kardinolas Vincentas Sladkevičius konsekravo vyskupu. 1996 m. gegužės 4 d. paskirtas Kauno arkivyskupu metropolitu. 1999–2002 m. ir nuo 2005 m. rugsėjo 20 d. Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkas. VDU Katalikų teologijos fakulteto Didysis kancleris, pirmininkauja Kauno arkivyskupijos „Caritas“ organizacijai. 2008 m. Pažaislio tarybos narys.

Lietuvos Helsinkio grupė

Lietuvos Helsinkio grupė – tokios visuomeninės, dažniausiai disidentų, grupės veikė komunistinėse Europos valstybėse. Jos skirtos Helsinkio susitarimams remti. Buvo fiksuojami žmogaus teisių pažeidimai ir apie juos informuojamas laisvasis pasaulis.

Baigė Raseinių darbo jaunimo vidurinę mokyklą. Ruošėsi stoti į Kauno kunigų seminariją. 1956 m. įstojo į Vilniaus universiteto (VU) Lietuvių kalbos ir literatūros fakultetą, bet dėl sunkios ligos studijos buvo nutrauktos.

1957 m. po Vėlinių Rasų kapinėse už aktyvią patriotinę veiklą tarp studentų buvo areštuotas, nuteistas aštuoneriems metams. 1965 m. grįžo į Lietuvą. Kurį laiką negavo jokio darbo. Įsidarbino zakristijonu Šv. Mikalojaus bažnyčioje, bet teko pasitraukti ir iš čia. V. Petkus buvo vienas iš Lietuvos Helsinkio grupės steigėjų. 1976 m. gruodžio 1 d. jis, Eitanas Finkelšteinas, Tomas Venclova, kun. Karolis Garuckas ir Ona Lukauskaitė–Poškienė užsienio žurnalistams Maskvoje surengė spaudos konferenciją, kurioje paskelbė apie grupės įkūrimą bei tikslus. 1977 m. rugpjūčio 23 d. suimtas, bute padaryta krata, paimta rašomoji mašinėlė, nemažai grupės dokumentų, pogrindinės spaudos. 1978 m. buvo teisiamas. Paskirta trejus metus kalėti sustiprinto režimo kalėjime, septynerius lageryje, penkerius gyventi tremtyje. Kalėjo Vladimiro, Čistopolio kalėjimuose, vėliau – lageryje Permės srityje.

1988 m., visuomenei reikalaujant, buvo paleistas iš tremties, grįžo į Lietuvą. Nuo 1989 m. Lietuvos žmogaus teisių asociacijos garbės pirmininkas, 1990–1991 m. Krikščionių demokratų sąjungos valdybos pirmininkas. Nuo 1992 m. Seimo žmogaus ir piliečių teisių bei tautybių reikalų patarėjas, 1994–1997 m. Vyriausybės konsultantas žmogaus ir piliečių teisių klausimais.

V. Petkus leido tautinės katalikiškos minties savaitraštį „Nepriklausoma Lietuva“, redagavo Krikščionių demokratų sąjungos žurnalą „Tėvynės sargas“. Knygų „Dominikonai Lietuvos kultūroje“, „Vilniaus vyskupas kunigaikštis Ignas Jokūbas Masalskis“, „Lietuvos Helsinkio grupė“, „Laiškai iš Intos“ ir kitų autorius. 1993 m. apie jį sukurtas filmas „Viktoras Petkus: Esu toks, koks esu“, rež. Vytautas Damaševičius. Palaidotas Raseinių kapinėse.

Pasipriešinimas okupacijai vyko ir kasdieniame gyvenime: viešas vengimas kalbėti rusiškai, žavėjimasis roko kultūra, hipių judėjimas.

Visa tai sovietmečiu skatino nuojautą, kad okupacija netruks amžinai.

M. Gorbačiovo pradėta viešumo ir demokratizacijos politika sudarė sąlygas Lietuvoje prasidėti tautiniam atgimimui. 1987 m. rugpjūčio 23 d. Vilniuje prie paminklo Adomui Mickevičiui LLL surengė mitingą Molotovo–Ribentropo pakto padariniams pasmerkti. Mitinge budėję milicijos ir KGB pareigūnai jokių veiksmų prieš susirinkusius nesiėmė.

1987 m. rugpjūčio 23 d. Vilniuje prie Adomo Mickevičiaus paminklo įvyko valdžios nesankcionuotas mitingas, jame pirmą kartą viešai pasmerkti Vokietijos ir TSRS 1939 m. rugpjūčio 23 d. ir rugsėjo 28 d. sutarčių slaptieji protokolai (Molotovo–Ribentropo paktas) ir jo padariniai Lietuvos valstybingumui, pareikšta nuomonė apie neteisėtą Lietuvos prijungimą prie TSRS. Šis mitingas buvo pirmas viešas ir radikalus Lietuvos išsivaduojamojo sąjūdžio žingsnis, skatinęs žmonių laisvėjimą ir tautinį atgimimą.