Naciai, vykdydami savo tikslus okupuotame krašte, išnaudojo ne tik lietuviškus dalinius, bet ir vietinę policiją, valstybinių įstaigų tarnautojus, valstiečius ir miestiečius. Ne visuomet aišku, kas šiuo komplikuotu laikotarpiu konkrečiai vykdė žydų žudynes.

Iš 6 mln. Europoje išžudytų žydų, Lietuvos žydai, pasaulyje žinomi litvakų vardu, sudarė tik 3,3 proc., bet tai buvo 91 proc. žydų kilmės Lietuvos piliečių – didžiausias procentas iš visų holokausto aukų. Vien per 1941 m. pusmetį buvo išžudyta apie 180 tūkst.

1941-ųjų birželio 17 dienos Vokietijos saugumo pajėgų vado Heidricho įsakymas SS pateikia nacių požiūrį į smurtą prieš žydus pirmosiomis karo prieš Sovietų Sąjungą savaitėmis.

Nacių okupacijos laikotarpis (1941–1944 m.) – Lietuvos valstybės istorijos periodas, kai lietuviai sunkiomis vokiečių okupacinio režimo sąlygomis siekė atkurti nepriklausomą valstybę, kai buvo persekiojami ir naikinami žydai, kitos žmonių grupės, kai kraštas buvo germanizuojamas, išnaudojamas ekonomiškai.

Vokietijos politinė vadovybė, organizuodama užimtų Rytų teritorijų administravimą, siekė įgyvendinti tris uždavinius:
1. Kad gyventojai būtų visiškai paklusnūs, ryžtingai slopinti netgi mažiausius nepaklusnumo bei noro priešintis atvejus.
2. Užtikrinti, kad okupuotos teritorijos ekonomika dirbtų vokiečių karinei pramonei.
3. Paversti užimtus kraštus neišsenkamos darbo jėgos vokiečių karinei pramonei rezervu, panaudoti savo kariniams nuostoliams kompensuoti bei naujiems kariniams bei policijos junginiams steigti.