Tiesioginės demokratijos formą apibūdina sistema, kai priimant sprendimus tiesiogiai dalyvauja visi piliečiai. Tokia bendruomenės valdymosi sistema įmanoma, kai egzistuoja mažas piliečių skaičius ir pastebimas nedidelis interesų skirtumas. Daugumos piliečių galimybės tiesiogiai dalyvauti valdyme įmanomos tik vietiniu lygiu. Piliečiai gali tiesiogiai spręsti kaimo, gyvenvietės, darbo kolektyvo problemas. Esant didesniam žmonių skaičiui, nėra galimybių kiekvienam aktyviai pareikšti savo valią. Vienintelė išeitis – patikėti sprendimus priimti išrinktiems atstovams. Tokia demokratijos forma vadinama atstovaujamąja demokratija. Valstybę piliečiai valdo ne patys tiesiogiai, o per savo išrinktus atstovus, kurie ir sudaro valstybės vyriausybę. Paprastai išrenkami tokie atstovai, kurių pažiūros labiausiai atitinka daugumos piliečių pažiūras.

Šiuolaikinės demokratinės valstybės laikosi demokratinių rinkimų principų: rinkimų visuotinumo, lygios rinkimų teisės, tiesioginių rinkimų ir slapto balsavimo. Rinkimai yra gana ilgas ir sudėtingas procesas. Pirmiausia valstybėje nustatoma piliečių teisė dalyvauti rinkimuose balsuojant (aktyvi rinkimų teisė) ir teisė būti išrinktam (pasyvi rinkimų teisė). Įstatymais numatomi atskirų kategorijų žmonių veiklos apribojimai įgyvendinant rinkimų teisę vadinami rinkimų cenzais. Valstybės yra numačiusios amžiaus, veiksnumo, sėslumo, pilietybės, išsilavinimo cenzus. Prieš rinkimus visa valstybės teritorija padalijama į proporcingas dalis – rinkimų apygardas. Kandidatams gali būti leidžiama išsikelti patiems, o kartais juos iškelti gali tik politinės partijos. Rinkėjų agitacijai, savęs ar savo partijos reklamavimui valstybė įveda tam tikrus apribojimus. Pasibaigus balsavimo laikui, rinkimų komisijos skaičiuoja balsus ir suteikia mandatus. Balsavimo rezultatai sumuojami pagal iš anksto nustatytą balsų skaičiavimo ir laimėjusio kandidato nustatymo sistemą. Pasiekęs pergalę rinkimuose, kandidatas gauna mandatą, t. y. įgaliojimus ir teisę užimti tas pareigas, dėl kurių varžėsi. Visuma taisyklių ir būdų, taikomų formuojant atstovaujamosios valdžios organus, sudaro rinkimų sistemą. Yra trys pagrindinės sistemos – mažoritarinė, proporcinė ir mišrioji. Mažoritarinės, arba daugumos atstovavimo, sistemos atveju valstybės teritorija padalijama į tiek apygardų, kiek mandatų numatoma išdalyti. Kiekvienoje apygardoje renkamas vienas atstovas. Ši sistema užkerta kelią į valdžią smulkioms partijoms ir sudaro galimybes išrinktos valdžios stabilumui. Proporcinio atstovavimo sistemos atveju šalyje sudaromos viena ar kelios rinkimų apygardos, kuriose išrenkami visi atstovai. Šios apygardos yra daugiamandatės. Jose skirtingų partijų sąrašams mandatai tenka proporcingai pagal gautus balsus. Balsuojama už visą partijos sąrašą. Daugelyje šalių naudojamos mišriosios sistemos: dalis mandatų skirstoma pagal mažoritarinę sistemą, dalis – pagal partijų sąrašus.

Lietuvos Respublikoje vyksta keturių rūšių rinkimai: Prezidento, Seimo, savivaldybių ir Europos Parlamento. Visuose rinkimuose rinkėjams galioja vienodas amžiaus cenzas – 18 metų. Lietuvoje kaip rinkėjai gali dalyvauti ir nuteistieji, ir kiti asmenys, kuriems rinkimų teisė kitose valstybėse nebūtų suteikta. Tėra vienintelis apribojimas – aktyviosios rinkimų teisės neturi asmenys, teismo pripažinti neveiksniais. Lietuvoje, vienintelėje iš Rytų Europos valstybių, į parlamentą negali būti renkami karininkai, kiti jėgos struktūrų atstovai. Taip įteisinta nuostata, kad šios kategorijos žmonės saugo visos valstybės interesus ir neturi teisės leisti įstatymų, o tik juos vykdyti.

Lietuvoje iš 141 Seimo nario 71 renkamas vienmandatėse rinkimų apygardose. Išrinktu laikomas tas kandidatas, už kurį balsavo daugiau kaip pusė atėjusių į rinkimus piliečių. Likusieji 70 parlamentarų renkami vienoje daugiamandatėje rinkimų apygardoje pagal partijų sąrašus. 2004 m. gegužės 1 d. Lietuvos Respublikai tapus Europos Sąjungos nare, atsirado dar viena rinkimų rūšis. Lietuvos žmonėms teko teisė ir pareiga rinkti savo atstovus į Europos Parlamentą. Jie renkami 5 metų kadencijai vienoje daugiamandatėje rinkimų apygardoje pagal proporcinę rinkimų sistemą. Rinkimų į Europos Parlamentą teisę turi ne tik Lietuvos Respublikos piliečiai, bet ir nuolat Lietuvoje gyvenantys kitų Europos Sąjungos valstybių piliečiai, kuriems rinkimų dieną yra sukakę 18 metų. Kandidatui į Europos Parlamento narius nustatytas aukštesnis amžiaus cenzas – kandidatuoti gali tik tas Lietuvos Respublikos ar kitas nuolat gyvenantis Lietuvoje Europos Sąjungos valstybės pilietis, kuris rinkimų dieną yra ne jaunesnis kaip 21 metų.

Partija – tai profesionalių politikų ir juos palaikančių eilinių piliečių organizacija, siekianti laimėti rinkimus ir sudaryti vyriausybę. Šiuolaikinio tipo partijų atsiradimas sietinas su rinkimų teisės išplėtimu XIX a. antroje pusėje. Partijos yra hierarchiškos trijų lygių organizacijos. Žemiausias – palaikantys šią partiją ir rinkimuose balsuojantys už ją rinkėjai. Antrasis lygis – pati partinė organizacija – nuo vietinių skyrių iki vadovaujančio organo. Trečiasis lygis – partijos atstovai valstybinės valdžios struktūrose. Partijos gali būti klasifikuojamos pagal skirtingus kriterijus:
•vietą politinėje sistemoje – valdančiosios ir opozicinės, parlamentinės ir neparlamentinės partijos;
•socialinę sudėtį – klasinės, etninės, tautinės partijos;
•ideologinį požiūrį – kairiosios, centro ir dešiniosios partijos.
Dešiniosios partijos propaguoja privačios nuosavybės vertybes, mažesnį valstybės kišimąsi į rinkos ekonomikos santykius. Pavyzdžiui, skelbiama, kad vaikų, jaunimo mokymas, žmonių sveikata ir socialinis saugumas yra privatus, o ne viešas, t. y. visuomenės, reikalas. Todėl šiose srityse rinkos santykiai esą patys efektyviausi. Kairiosios partijos dažniausiai pasisako už socialinę lygybę, siūlo stiprinti valstybės reguliacinę politiką. Partinę sistemą sudaro visos valstybėje veikiančios partijos. Kai valstybėje veikia proporcinio atstovavimo sistema, paprastai susiklosto daugiapartinė sistema. Jos sąlygomis egzistuoja ne mažiau kaip 3–4 bemaž vienodos įtakos ir dydžio partijos bei aibė mažesnių partijų. Šiuo atveju įprastas dalykas yra partijų koalicijos. Vyriausybinė koalicija dar vadinama pozicija, o likusios partijos, kurios neremia vyriausybinės koalicijos, – opozicija. Veikiant mažoritarinei rinkimų sistemai, paprastai susiformuoja dvipartinė sistema. Tai reiškia, kad egzistuoja dvi didesnės partijos, kurios periodiškai keičia viena kitą prie valstybės vairo. Mažesnėms partijoms beveik nelieka šansų laimėti ir pretenduoti į vykdomąją valdžią. Kartais gali susiklostyti partinė sistema su viena vyraujančia partija. Ją reikia skirti nuo nedemokratinėse valstybėse veikiančios „vienpartinės sistemos“, nes tokios sistemos atveju visų kitų partijų veikla ir dalyvavimas politikoje draudžiamas ir persekiojamas, o demokratiniai rinkimai iš viso nepraktikuojami.

Politinės organizacijos šalyje pradėjo kurtis dar iki nepriklausomybės paskelbimo. Vienpartinio komunistinio režimo griūtis buvo lemiama daugiapartinės sistemos atkūrimo sąlyga. Pirmosiomis politinėmis partijomis tapo 1989 metais atkurtos 1918–1940 m. Lietuvoje veikusios partinės organizacijos. Iki 1992 m. pabaigos šalyje jau veikė 11 politinių partijų. 2013 m. Lietuvoje buvo įregistruota 40 veikiančių politinių partijų. Tik pirmaisiais nepriklausomybės atkūrimo metais buvo galima stebėti dviejų vyraujančių politinių jėgų (Sąjūdžio ir buvusios komunistų – LDDP) konkurenciją. Vėliau po partijų skaidymosi ir smulkėjimo Lietuvoje ėmė ryškėti būtent daugiapartinės sistemos bruožai. Dabartinė politinių partijų įvairovė – natūralus prasidėjusio politinio visuomenės skaidymosi padarinys.

Viena vertus, Lietuvos partinės sistemos sankloda formaliai nesiskiria nuo analogiškų Vakarų šalių daugiapartinių sistemų – didelė partijų gausa, jų programų įvairovė. Kita vertus, iki šiol nematyti aiškios partinės sistemos susiklostymo ir partijų stabilumo požymių. Prieš rinkimus tarsi „iš nieko“ susikuria ideologiniu ir politiniu požiūriu mišrūs partiniai dariniai ir sugeba tapti valdančiomis parlamentinėmis partijomis. Todėl piliečiai labai skirtingai balsavo už partijas – tai rodo skirtingi 1992–2012 metų Seimo rinkimų rezultatai. 1992 m. Seimo rinkimus laimėjo LDDP. 1990–1992 m. Atkuriamajame Seime vyravusias dešiniąsias jėgas pakeitė kairiosios. 1996 metų Seimo rinkimus laimėjo dešiniosios partijos – Tėvynės sąjunga ir Lietuvos krikščionys demokratai. Jos sudarė įspūdingą daugumą šalies parlamente. Po kitų, 2000 m. Seimo rinkimų, rezultatai vėl buvo palankūs kairiosioms partijoms: juose daugumą balsų gavo A. Brazausko socialdemokratinė koalicija. Nemažai balsų surinko ir tik ką tuo metu susikūrusi socialliberalų partija. Dar po ketverių metų įvykusiuose rinkimuose aiškaus lyderio nebebuvo. Senosios partijos turėjo skaitytis su nemažą rinkėjų pasitikėjimą įgijusiomis Darbo partija ir partija „Tvarka ir teisingumas“. Panaši situacija susiklostė ir po 2008 metų rinkimų, kai į Seimą buvo išrinkta daug populiaraus TV laidų vedėjo Arūno Valinsko sukurtos „Tautos prisikėlimo“ partijos kandidatų.

Ar dėl sustiprėjusio nepakantumo tarp Lietuvos piliečių, net neapykantos vieni kitiems kalti politikai? Juk jie – mūsų visuomenės, kuri dar tik kuria pilietinę visuomenę, atspindys. Ar verta piktintis „blogomis vyriausybėmis“, kurias sudaro pačių Lietuvos piliečių išrinktas Seimas?