Valstybės turto privatizavimas:

Etapai: pirmasis – privatizacija už investicinius čekius (1991–1995 m.), antrasis – privatizacija už pinigus (1996– 2005 m.).

Rezultatai: per pirmąjį privatizavimo etapą buvo privatizuoti 5964 objektai už 3678 mln. Lt., per antrąjį etapą – 4307 objektai už 5041 mln. Lt.

Ypatybės: pirmajame valstybės turto privatizavimo etape buvo siekiama sudaryti sąlygas visiems valstybės piliečiams dalyvauti privatizavime, tapti savininkais ir taip užtikrinti socialinį teisingumą. Didžioji dalis valstybės turto buvo privatizuojama tik už investicinius čekius ir tai daryti leista tik Lietuvos piliečiams. Viena vertus, privatizavimas už investicinius čekius leido susiformuoti savininkų sluoksniui, kita vertus, dėl didelio nepatyrusių smulkių savininkų skaičiaus ir užsienio investicijų ribojimo toks privatizavimas neleido efektyviai reorganizuoti įmonių, užkirto kelią investicijoms. Neskaidrios privatizavimo procedūros sudarė galimybes korupcijai, leido valstybės turtą privatizuoti „apeinant“ taisykles.
Antrojo etapo pradžioje atskirų objektų privatizavimas dėl įvairių priežasčių vyko lėtai, daug objektų neparduota iš pirmo, antro ar daugiau kartų, parduodamos įmonės turėjo didelių įsiskolinimų ir nuostolių, privatizavimas visuomenėje neretai tapatintas su „prichvatizavimu“, privatizuotoms įmonėms sudaromos išskirtinės veiklos sąlygos.

„Prichvatizacija“:

Investicinę EBSW grupę 1992 m. įsteigė devynios investicinės bendrovės. Šios įmonės iš finansinės patirties neturėjusių lietuvių surinko ar supirko milijonus investicinių čekių, privatizavo dešimtis įmonių ir bandė daryti įtaką dar keliolikai įmonių, kurių akcijų turėjo įsigiję. Nuo 1992 iki 1995 metų viena EBSW koncerno, kurio prezidentas buvo G. Petrikas, bendrovė iš gyventojų surinko daugiau kaip 344 mln. litų. Jai savo santaupas patikėjo 15,6 tūkst. žmonių, kuriems įmonė liko skolinga apie 80 mln. litų. Iš žmonių gauti pinigai buvo perskolinami EBSW prezidento bendrovėms. EBSW pradangino ir valstybės pinigų. Koncerno užvaldytas buvęs Valstybinis komercinis bankas iššvaistė 111 mln. litų. Už pusvelčiui įsigytus investicinius čekius buvo privatizuota apie 100 šalies įmonių, o jas įkeitus iš bankų imamos milijoninės paskolos. Iš šalies įmonių, susijusių su EBSW, valstybė nesusigrąžino apie 144 mln. litų paskolų.

* * * * *

Lietuvos pasididžiavimu buvo laikoma Kauno „Bangos“ televizorių gamykla. 1993 m. pirmąjį pusmetį „Banga“ uždirbo 10,8 mln. litų pelno, gamykloje dirbo maždaug 7 tūkst. žmonių. 1993 m. dalį bendrovės akcijų užvaldė EBSW koncernui priklausančios akcinės bendrovės. Smulkieji akcininkai, kurių buvo daug, jokios įtakos valdant bendrovę neturėjo. Netrukus bankas suteikė „Bangai“ 20 mln. litų kreditų. Gamykla gautų lėšų neinvestavo į gamybos modernizavimą, o pirko kitų šalies įmonių – Klaipėdos „Jūros“, „Lietuvos kuro“, Panevėžio „Ekrano“ akcijų. Didžioji nusipirktų akcijų dalis buvo perleistos EBSW koncerno valdomoms bendrovėms. Tačiau kreditoriniai įsipareigojimai liko „Bangai“. Didėjant skoloms, „Banga“ įkeitė bankams savo pastatus, o 1995 m. balandžio pabaigoje įmonei buvo paskelbtas bankrotas. 1996 m. pradžioje ji likviduota.

Tiesa, ne paskutinėje vietoje buvo ir eksporto sąlygų pasikeitimas. Rusijai įvedus 100 proc. muitus Lietuvoje pagamintai elektronikos produkcijai, televizoriai negalėjo konkuruoti su vakarietiškais.

Trijų pirmųjų vyriausybių pramonės ministro prof. Rimvydo Jasinavičiaus nuomonė apie gamybos sunykimą:

Prisiminkime blokados laikus, kai oficialiai buvo uždrausta iš Rusijos tiekti žaliavas ir energetinius išteklius. Tada Pirmosios Vyriausybės antiblokadinė komisija priėmė sprendimą atidaryti bet kokius kanalus – kas gali, tas tegul veža, – ir mes per blokadą žaliavų prisivežėme net daugiau nei jų turėjome prieš tai.

Gamyba turi savo specifiką – struktūrą ir nenutrūkstamų procesų grandines. Bet kurioje vietoje jas nutraukus viskas sustoja, nutrūksta pajamų srautas. Skaudžiausias smūgis Lietuvos pajamų srautui buvo nutraukti ryšiai su tradicine Rusijos rinka. Politiškai gal ir nelabai geras partneris ta Rusija buvo su didžiavalstybinėmis pozicijomis. Bet viską, ką pagamindavome Lietuvoje, mes užsimerkę galėjome jai parduoti. O mes, turėdami šimtamilijoninę rinką, pasakėme: jums daugiau netieksime. Ir išėjome iš tos rinkos. Už dyką ją atidavėme vokiečiams, skandinavams, lenkams ir kitoms Vakarų valstybėms, kurios į Rytus ėmė papildomai tiekti savo produkciją. Atsisakyti milžiniškos ir imlios mūsų produkcijai realizacijos rinkos buvo didžioji strateginė ekonominės politikos klaida.
<...>
Dabar tai žino beveik kiekvienas, o tada nesuvokta, kad pirkėjas – rinkos karalius. Gaminti galėjo ir „Kuro aparatūra“, ir „Vilma“, ir „Žalgiris“, ir kiti gamybiniai susivienijimai. Žaliavų netrūko, bet parduoti produkcijos daugiau nebuvo kur. Pavyzdžiui, „Vilma“ turėjo stiprias pozicijas Rytų rinkoje, juodąsias dėžes lėktuvams gamino dar 12 metų po Nepriklausomybės paskelbimo. Bet Vakarų rinkoje mūsų pramonės ir jos produkcijos niekas nežinojo, todėl jos niekas neskubėjo pirkti. Dėl to kai kurios įmonės labai greitai sunaudojo savo išteklius ir pačios bankrutavo. Įsivaizduokite, žmonės ateina į darbą, gamina produkciją, naudoja žaliavas, ima atlyginimus, bet gaminiai guli sandėlyje. Pajamų nėra. Dėl to žmonėms jau algų nebemoka, sako, algas gausite, kai parduosime produkciją. Po metų kitų ta produkcija pasensta, belieka išmesti. O žmonės ir toliau eina į darbą tikėdamiesi stebuklo – kur jiems dėtis?

Ekonomistas Gitanas Nausėda apie visuotinės gerovės valstybę Lietuvoje:

... Žmonėms svarbu ne tik tai, kad jų atlyginimas šiek tiek padidėja – jie atkreipia dėmesį ir į tai, jog verslininkų, kuriems jie dirba, pajamos auga daug sparčiau, taip pat jie mato, jog valstybės valdininkai iššvaisto arba paima kaip kyšius daugiamilijonines sumas, iš kurių keletą mėnesių ar net metų galėtų gyventi ištisi kaimai ar net miesteliai. Kitaip tariant, kiekvienas žmogus vertina savo materialinę būklę ne tik statiškai, bet ir lygindamas ją su kitų žmonių ar jų grupių gerovės pokyčiais. Socialinį nepasitenkinimą ir net krizes nebūtinai  išprovokuoja tam tikrų visuomenės grupių pajamų stagnacija – ją gali lemti ir spartesnis kitų visuomenės grupių materialinės padėties gerėjimas.

Ūkiškai samprotaujantis žmogus pasakytų – ką jis čia šneka – Lietuvos darbo rinka yra liberalizuota, ir darbo jėgos kainą lemia pasiūlos ir paklausos santykis, taigi valstybė neturėtų kištis į šį objektyvų procesą. Ši triviali ekonominė tiesa egzistuoja, tačiau ne be išlygų. Esama specifinių darbo rinkos sektorių, kuriuose ekonominiai dėsniai veikia netobulai arba iš dalies. Kalbu apie mokytojus, sveikatos apsaugos darbuotojus, policijos pareigūnus ir t. t. Neracionaliai veikianti valdžia gali metų metais ignoruoti realijas ir laikyti šias valstybės tarnautojų kategorijas badmiriavimo būklės, ciniškai galvodama, jog dėl savo specifinio išsilavinimo ir profesinės patirties šie žmonės turi ribotą galimybę pasirinkti. Tačiau kartkartėmis jie vis dėlto yra priversti rinktis visiškai kitokį darbo pobūdį, nes tiesiog nori valgyti ir apsirengti. Tuomet visuomenė patiria dvejopą žalą. Viena vertus, vėjais nueina valstybės lėšos, panaudotos minėtiems specialistams išugdyti, kurie kartą išėję iš savo luomo dažniausiai nebegrįžta ir nebesiima buvusios profesijos. Antra vertus, praradus kvalifikuotus ir patyrusius darbuotojus, dramatiškai kenčia viešųjų paslaugų kokybė.
<...>
Verslas taps civilizuotas ne tik išvaizda, bet ir savo turiniu tik tada, kai įsisąmonins „socialinės atsakomybės“ sąvoką. Iš pradžių mes kalbėjome apie ją nedrąsiai, tartum kažko gėdydamiesi. Pastaruoju metu ši sąvoka tampa vis populiaresnė ir natūralesnė mūsų kasdieniame leksikone. Viena vertus, tai pasekmės to, kad Lietuvoje veikia jau nemažai solidžių tarptautinių kompanijų, kurioms ši sąvoka nėra tuščias žodžių darinys ir kurios norėtų Lietuvoje ne tik pelno, bet ir perkelti tam tikrus joms įprastus verslo kultūros elementus. Antra vertus, tai, ko gero, pragmatinių tikslų padiktuota atsakomybė – rūpinimasis visuomene tam, kad ji nedegraduotų ir netrukdytų plėtoti verslo. Tačiau labai tikiuosi, jog po kelerių metų ar dešimtmečio geri darbai aplinkiniams ir visuomenei bus daromi ne siekiant pasireklamuoti ar baiminantis, kad įtūžusi minia nenušluotų nuo žemės paviršiaus, geri darbai bus daromi dar ir todėl, kad tiesiog gėda jų nedaryti, jei leidžia lėšos ir galimybės.
<...>
Statistikos departamento duomenimis, daugiausiai ir mažiausiai pasiturinčių visuomenės kategorijų (decilių) vartojimo išlaidos 2000 m. skyrėsi 7,9 karto, tuo tarpu 2006 m. – jau 8,9 karto. Šis rodiklis yra vienas iš populiariausių tarp ekonomistų, vertinančių konkrečios šalies artėjimą ar tolimą nuo gerovės valstybės standarto.

Pabėgėlių priėmimo centro Rukloje paskirtis – apgyvendinti užsieniečius, kuriems suteiktas prieglobstis Lietuvos Respublikoje, ir nelydimus nepilnamečius užsieniečius, įgyvendinti prieglobstį gavusių užsieniečių socialinę integraciją, užtikrinti ilgalaikę (trumpalaikę) socialinę globą suaugusiems neįgaliems asmenims, nes be globos jie negali gyventi savarankiškai, naudotis bendruomenės paslaugomis, ir kuriems būtina nuolatinė specialistų priežiūra. Pabėgėlių priėmimo centras veikia nuo 1996 metų. Pirmieji užsieniečiai buvo apgyvendinti 1997 m. kovo 3 d. Per 15 veiklos metų Centre gyveno apie 2000 užsieniečių.