1557 m. Žygimantui Augustui paskelbus Valakų reformą, įvyko lemiamas posūkis, įtvirtinant bajorų žemėvaldą – valstiečiai prarado žemės nuosavybę ir asmens teises. Bajoras savo valdoje tapo viešpats. Be jo žinios niekas (taip pat ir valstybė) negalėjo rinkti mokesčių, administruoti ir teisti jo valstiečių.

II-asis Lietuvos Statutas sulygino visų kilmingųjų teises (ir didikų, ir bajorų), bajorija įgavo dar daugiau teisių, darėsi vieninteliu luomu, turinčiu visas teises.

1569 m. liepos 1 d. Liublino Seime pasirašytas galutinis susitarimas, atnaujinantis Lietuvos ir Lenkijos uniją (Liublino unija), tačiau Lenkijos karalius atsisakė Lietuvos sosto paveldėjimo teisės, bajorams sudaryta galimybė rinkti bendrą abiejų valstybių valdovą.

1588 m. priimtas III-asis Lietuvos Statutas dar labiau išplėtė bajorų teises – įstatymus leisti galėjo tik Abiejų Tautų Respublikos Seimas. Įstatymai turėjo būti priimami sutarus visiems trims „luomams“, kuriais buvo laikomi Karalius, Senatas ir pavietų seimelių atstovai Seime. Statutas galutinai padalijo visuomenę į bajorų ir prastųjų žmonių – miestiečių ir valstiečių luomus. Jis garantavo kilmingiesiems trigubą imunitetą – mokestinį, teisinį ir administracinį.