1863–1864 m. sukilimas prasidėjo Lenkijoje. Netrukus jis apėmė ir Lietuvą. Pirmasis į kovą stojo kunigo Antano Mackevičiaus vadovaujamas valstiečių dalgininkų būrys. Apie pusę sukilėlių sudarė bajorai, trečdalį – valstiečiai, likusieji buvo miestiečiai ir dvasininkai. Sukilimą slopino apie 200 tūkst. kareivių, vadovaujami generolo M. Muravjovo. Dėl žiauraus elgesio jis buvo pramintas Koriku. Sukilimą rusų valdžia vadino „maištu“. Karininkas Zigmas Sierakauskas ėmė vadovauti sukilėliams Lietuvoje. Jam pavyko laimėti keletą mūšių, bet sužeistas pateko į nelaisvę ir Vilniuje buvo pakartas. Lietuvos Laikinosios vyriausybės vadovu tapo Kostas Kalinauskas. Organizuotas sukilimas baigėsi tik 1864 m. žiemą suėmus K. Kalinauską ir po mėnesio jį pakorus Vilniuje, dabartinėje Lukiškių aikštėje.

Svarbiausi sukilimo padariniai:
• varžoma katalikų bažnyčios ir jos dvasininkų veikla;
• uždraustos draugijos;
• uždrausta lietuviška spauda lotyniškais rašmenimis;
• iš mokyklų ir įstaigų pašalinta lietuvių kalba;
• į konfiskuotus dvarus ir ūkius keliami rusakalbiai stačiatikybę išpažįstantys kolonistai.

Po sukilimo vyko sukilėlių teismai. Žymiausi vadai buvo nubausti mirties bausme, aktyvūs sukilėliai atsidūrė katorgoje arba tremtyje, rėmėjai buvo plakami rykštėmis. Rusų kariuomenė, ypač kazokai, siautėjo maištingame krašte, nesibodėjo prievartos ir plėšikavimo.