Kautynės prie Borodino nulėmė Napoleono pralaimėjimą. Napoleonui traukiantis iš Maskvos, jo kariuomenei teko keliauti tuo pačiu, jau nusiaubtu, keliu, kuriuo ji atėjo. Rusų kariuomenės ir partizanų puolimai, maisto stygius, šaltis, badas ir ligos ėmė tirpdyti prancūzų kariuomenę. Prancūzai tikėjosi, kad Vilnius jiems bus išsigelbėjimas. Tačiau jie klydo. 1812 gruodžio 8 d, spaudžiant 30 laipsnių šalčiui, jau prie Aušros vartų susidarė spūstis, žuvo begalės karių. Vilniaus miesto gyventojai, bijodami plėšikavimų, užkalė namų langus, duris, slėpė maistą. Išsekę, ligoti kariai glaudėsi miesto vienuolynuose. Padėtį pablogino šiltinės epidemija.

Daugeliui prancūzų armijos karių Vilnius tapo masine kapaviete. Dalis prancūzų kariuomenės pasipriešino rusams prie Vilniaus, Paneriuose, tačiau daugelis pateko į nelaisvę arba mirė nuo šalčio ir bado. Mokslininkai mano, kad Vilniuje žuvo apie 40 tūkst., o Kaune apie 90 tūkst. karių. Tai patvirtina ir Šiaurės miestelyje 2001 m. rasta masinė kapavietė.

Taip žlugo didingi Napoleono planai, o su jais ir gražios Lietuvos bajorų bei baudžiauninkų viltys. Caras Aleksandras I vėl atvyko į Vilnių, čia priėmė vietos bajorų atgailą ir jiems paskelbė amnestiją. Tačiau Napoleono armijos žygis per Lietuvą užima svarbią vietą Lietuvos istorijoje – jis padėjo Lietuvos visuomenei nepamiršti laisvės idėjos. Lietuvoje prasidėjo daugiau nei šimtą metų trukęs lietuvių tautos nacionalinio išsivadavimo laikotarpis.