Kauno gyventojai sutiko prancūzus kaip išvaduotojus, tačiau jie apsiriko. Tokiai didžiulei kariuomenei trūko maisto. Nežinomas vienuolis taip aprašė įvykius: „Kai armija įžengė į miestą, kareiviai puolė po namus ieškoti maisto. Visoje apylinkėje laukus, daržus, kiemus, arklides, rūsius, svirnus, vienu žodžiu, iššlavė viską. Net nekaltos bitelės nesugebėjo išvengti jų tironijos – ne tik medų išplėšė, betgi, norėdami jį lengviau pasiekti, jas degino šiaudais". Miestas buvo niokojamas, plėšiamas.

1812 m. birželio 28 d. Napoleonas jau buvo Vilniuje. Tuo metu Vilniuje dabartinio Vingio parko rūmuose viešėjo Aleksandras I. Čia, puotos metu, buvo pranešta, kad Napoleonas jau peržengė Rusijos sieną. Po kelių dienų, birželio 28-ąją, krito ir Vilnius. Iš jo vos spėjo skubiai išvykti Rusijos imperatorius Aleksandras I. Į Vilnių įžengę prancūzai Vingio parko rūmuose, kur ką tik viešėjo Rusijos imperatorius, įrengė karo ligoninę, bet ji kartu su sužeistaisiais netrukus sudegė.

Napoleonas I ruošėsi žygiui į Rusiją, jam svarbi buvo Lietuvos bajorų parama. 1812 liepos 1 d. Napoleonas įkūrė Lietuvos laikinąją vyriausybės komisiją. Jai vadovauti buvo paskirtas Stanislovas Soltanas. Komisijos pagrindinis uždavinys buvo papildyti prancūzų kariuomenę kariais ir juos aprūpinti maistu.
Lietuvos laikinosios vyriausybės komisijai buvo pavesta organizuoti nacionalinę gvardiją miestuose, žandarmeriją apskrityse ir vietinę reguliariąją kariuomenę, turėjusią papildyti Prancūzijos armiją. Lietuvoje buvo suformuoti penki pėstininkų ir keturi raitelių (ulonų) pulkai, dar šeši pėsčiųjų šaulių batalionai, iš viso buvo surinkta apie 20 tūkst. karių. Jiems vadovavo Lietuvos bajorai. Kai kurie net savo lėšomis formavo karinius dalinius. Jauni bajoraičiai tikėjosi Napoleono pergalės.

Žymiausi Lietuvos bajorai, dalyvavę Napoleono kariuomenės pusėje.