Pasibaigus Lietuvos partizanų Laisvės kovoms ir po Stalino mirties nustojus vykdyti masines represijas, Lietuvoje įsivyravo išorinė ramybė.

1956 m. Vilniuje kilo neramumai, kai studentai Vėlinių dieną uždegė žvakes Rasų kapinėse ant iškiliausių Lietuvos žmonių kapų.

1972 m. Lietuvą sukrėtė įvykiai Kaune – Muzikinio teatro kiemelyje, protestuodamas prieš Lietuvos okupaciją, susidegino jaunuolis Romas Kalanta. Mieste kilo masinės manifestacijos, kurias slopino milicija ir KGB agentai.

Romas Kalanta

Romas Kalanta (1953 m. vasario 22 d. Alytuje – 1972 m. gegužės 15 d. Kaune). 1971 m. R. Kalanta turėjo baigti Kauno 18-ąją vidurinę mokyklą, bet neišlaikęs kelių egzaminų, perėjo į vakarinę mokyklą, dirbo kultūrinių prekių fabrike „Aidas“. Buvo apsiskaitęs, rašė eilėraščius, sportavo, grojo gitara, domėjosi hipių judėjimu. 1972 m. gegužės 14 d. Kauno miesto sode, prie Muzikinio teatro, protestuodamas prieš sovietinį režimą, apsipylė benzinu ir užsidegė. Žmonės bandė gesinti liepsnojantį jaunuolį, bet atskubėjusi greitoji medicinos pagalba į ligoninę jį nuvežė jau be sąmonės. Po keturiolikos valandų, gegužės 15 d. 4 val. ryto, vaikinas mirė. 2000 m. liepos 4 d. R. Kalanta apdovanotas (po mirties) Vyčio kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu. Palaidotas Romainių kapinėse.

Drastiškas Kalantos poelgis paskatino antitarybines nuotaikas krašte, suteikė vilties, kad įmanoma pasiekti nepriklausomybę.

Užsienyje gyvenantys lietuviai rengė minėjimus, leido knygas, pašto ženklus, statė paminklus ir kitus atminimo simbolius bendruomenių susibūrimo vietose. R. Kalanta virto nacionaliniu didvyriu. 1972 m. vieną birželio naktį kelio Kaunas – Klaipėda paplentėje, netoli Ariogalos, ant Dubysos šlaito, slapta pastatytas metalinis kryžius su užrašu: „Romui Kalantai, pasiaukojusiam už Lietuvą“. Netrukus valdžios atstovai paminklą sunaikino.