Motiejus Valančius (1801–1875) – žemaičių vyskupas, teologas, rašytojas, istorikas, švietėjas, kovotojas prieš Lietuvos rusifikaciją, blaivybės sąjūdžio organizatorius. Tapęs vyskupu, M. Valančius daug nuveikė liaudies švietimui bei kultūrai: steigė parapines mokyklas, bibliotekas, rūpinosi lietuviškų raštų leidimu ir platinimu, organizavo platų blaivybės draugijų tinklą. Kaip literatas M. Valančius aktyviai pradėjo reikštis tuojau po spaudos uždraudimo, išleido „Vaikų knygelę“ (1864), „Palangos Juzę“ (1869).

R. Krasausko M. Valančiaus skelbtos slaptos pasipriešinimo programos apibūdinimas

„[..] nepriimti valdžios peršamų knygų rusų raidėmis, neleisti vaikų į valdžios mokyklas, neemigruoti į Rusiją, nepasitikėti valdžiai pasidavusiais kunigais, neiti melstis į cerkves, mokyti vaikus namie, ginti Bažnyčią ir laikytis katalikų tikėjimo.“

Aleksandravičius E. Kulakauskas A. Carų valdžioje: Lietuva XIX amžiuje. Vilnius: Baltos lankos, 1996: 188

Katalikų Bažnyčia:

„Nėra jokio pagrindo abejoti ano meto šaltiniais, liudijančiais apie tiesiog fanatišką liaudies tikėjimą Bažnyčios skelbiamomis tiesomis <...> Katalikų bažnyčia, Valančiaus vadovaudama, sužlugdė rusifikatorių kėslus, palaikė lietuvybę, plėtė socialinę bazę tautiniam atgimimui, sukūrė materialines ir organizacines sąlygas (spaudos leidyba, jos platinimas) tautiniam sąjūdžiui plėtotis <...>“.

Aleksandravičius E., Kulakauskas A. Carų valdžioje: Lietuva XIX amžiuje. Vilnius: Baltos lankos, 1996: 183, 191

Blaivybės sąjūdis:

„Pats didžiausias brolijų veiklos nuopelnas – tai smūgis įsisenėjusiai tvarkai, nusistovėjusiems valstiečių santykiams su dvaru, su degtinės gamintojais ir pardavinėtojais, neišvengiamai keitęs santykius su Rusijos imperijos vyriausybe. <...> Valstiečių sąjūdis organizacinį pobūdį įgijo dvasininkijos pastangomis“.

Aleksandravičius E. Kulakauskas A. Carų valdžioje: Lietuva XIX amžiuje. Vilnius: Baltos lankos, 1996: 183

Katalikiška spauda:

„1890 metais pradėtas leisti žurnalas „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“ <...> subūręs katalikiškąją inteligentiją, šis leidinys, niekada ryžtingai nestojęs prieš caro patvaldystę, vis dėlto gana aštriai pliekė jos rusifikacinę politiką. 1896 metais <...> jaunesniosios katalikų dvasininkų kartos pastangomis imtas leisti dar vienas žurnalas „Tėvynės sargas“ <...>. Didžiausias žurnalo nuopelnas - kovinga antirusifikatoriška propaganda ir agitacija, stengimasis įtraukti plačiuosius valstietijos sluoksnius į sąmoningą kovą prieš rusinimą“.

Aleksandravičius E., Kulakauskas A. Carų valdžioje: Lietuva XIX amžiuje. Vilnius: Baltos lankos, 1996: 289

Švietėjiška veikla:

„Kai kurie kunigai, dirbdami valdiškose pradžios mokyklose, dėstydami ten tikybą, nurodytos tvarkos nesilaikė: dėstė tikybą lietuviškai, ir ne tik pirmaisiais mokslo metais, o dalis jų per tikybos pamokas bandė mokyti skaityti ir rašyti lietuviškai (kai kas lenkiškai).“

Aleksandravičius E., Kulakauskas A. Carų valdžioje: Lietuva XIX amžiuje. Vilnius: Baltos lankos, 1996: 188

„Iki 1863 m. Lietuvoje daugiausia pradžios mokyklos buvo parapinės, jas išlaikė klebonas ir buvo mokoma daugiausia lietuvių kalba. Pagal vyskupą M. Valančių visi mokytojai turėjo mokėti lietuvių kalbą ir gramatiką“.

Pagal Čepėnas P. Naujųjų laikų Lietuvos istorija I t., Vilnius: Lituanus, 1992: 156