buvo svarbus produktas. Daugybėje XIII–XIV a. Lietuvos istorijos šaltinių minimas gyvulių auginimas, pašaro (šieno ir avižų) ruošimas, jų grobimas ir naikinimas karų metu, geresnės veislės galvijų poreikis, kaimenės, kaip turto rodiklis, būtinas mėsos valgymas per puotas ir vaišes.[...] buvo prabangus produktas: Vokiečių ordino didysis magistras vaišino sūriu. nebuvo valgoma tokiu mastu, kaip liudija raguočių kaulų liekanos. Dalis raguočių auginti darbams ir pienui, tik kiaulės – Nemažai mėsos gauta iš : tauriena, stumbriena, briediena, elniena, stirniena, šerniena, retkarčiais lokiena. Jos santykis su naminių gyvulių mėsa nevienodas. vadintinas labiau maistu nei gėrimu. Karvės tuo metu davė jo mažai, gal šimtą kitą litrų per metus. Melžtos avys, ožkos, kumelės, todėl turėjo susidaryti nemaži pieno kiekiai. Tarp naminės vyravo vištos, žąsys ir antys. Kiaušiniai ir mėsa keliavo ant stalo, – į diduomenės patalą. Upėse ir ežeruose visiems gyventojų sluoksniams buvo vienodos galimybės pagauti žuvies, vėžių. Kaulų ir žvynų analizė atskleidė jų įvairovę: „karaliavo“ Nors Baltijos jūroje iki XIV a. veisėsi silkės (dabar tik strimelės), sūdytas silkes dažniausiai atveždavo iš . Ši ir kitos jūrinės žuvys (menkė, lašiša) dažniausiai patekdavo ant kunigaikščių ir didikų stalo.