Nepaisant to, kad karų, badmečių, maro epidemijų Lietuvoje būta ir anksčiau, tiek nelaimių kaip XVII a. viduryje šalis nebuvo patyrusi. Ji buvo tapusi nesibaigiančių karo veiksmų lauku. Valstybės padėtis buvo kritinė. Amžininkai tokį neregėto masto priešų antplūdį net lygino su bibliniu tvanu, apokalipse. XVII a. vidurys laikomas lūžio tašku, nuo kurio prasidėjo Abiejų Tautų Respublikos nuosmukis.

• Kariuomenėms – ir priešų, ir savų – siaubiant dvarus, kaimus ir miestelius, prasidėjo badas.
• Badą sekė maro epidemija. Dėl to XVII a. II pusėje – XVIII a. pradžioje visiškai pakito LDK demografinė padėtis.
• Dėl katastrofiško gyventojų skaičiaus sumažėjimo, žlugo LDK ūkis, nunyko miestai.

• XVII a. karai galutinai sugriovė nuolat silpnėjančios Abiejų Tautų Respublikos valdovo ir didikų sąjungos likučius.
• Valstybėje įsigalėjo didikų oligarchija, kuri XVII–XVIII a. sandūroje atvedė LDK į karą.