Žydų kilmės rašytojas Jokūbas Josadė apie 1940 m. padėtį Lietuvoje:

„Mane taip sužavėjo spalvingos masinės demonstracijos, mitingų kalbos, šauksmai „Valio“ ir „Ura“, kad visiškai praradau realybės jausmą. Lyg būtų ištikęs psichinis pamišimas: svetima kariuomenė okupavo kraštą, pradėjo grobuoniškai šeimininkauti, o mano suakmenėjusi širdis džiūgavo. Vyko nekaltų žmonių areštai ir trėmimai į Sibirą, o aš visa tai pateisinau. [...] Juk komunistas nebuvau, bet buvau... žydas – dar vakar neapkenčiamas ir užgauliojamas, o šiandien... Atsimenu, kaip dirbdamas žurnalistu ateidavau į CK ir beveik kiekviename kabinete kalbėdavau su aukščiausiais valdžios vyrais gimtąja jidiš kalba. Tai glostė mano savimylą, triumfavau: galutinai išspręstas nacionalinis klausimas.“

Iš Lietuvos žydų žudynių byla. sudarė A. Eidintas. V. 2001:71

Rašytojas Sigitas Parulskis:

„...iki šiol tebestovi namai, kuriuose gyveno tie žmonės, – kokios buvo jų pavardės, ką jie veikė, kaip gyveno, mylėjo? Ir tiek metų mes apsimetame, kad jų čia lyg ir nebuvo. Kad jų išžudymas buvo normalus „istorinių aplinkybių“ padarinys.“

http://www.lrytas.lt/sroves/plunksnos-brolija/ar-s-parulskio-itaigus-romanas-apie-zydsaudzius-nuples-kauke-lietuviu-tautai.htm?p=2