Antrasis Lietuvos tarptautinis pripažinimas

Kalbant apie tarptautinį pripažinimą, būtina atskirti deklaratyvaus ir realaus suvereniteto sąvokas. Deklaracijos, tokios kaip 1990 m. kovo 11 d. Aktas, nesuteikia realaus suverenumo. Tuo tarpu būtent realus nepriklausomybės siekiančios šalies suverenumas yra jos tarptautinio teisinio pripažinimo prielaida ir pagrindas, nes teisinis pripažinimas yra valstybių-tarptautinės bendrijos senbuvių patvirtinimas, kad pripažįstamos valstybės aukščiausioji valdžia yra realiai nepriklausoma nuo jokios kitos valdžios.

Naujos valstybės suverenumui atsirasti būtinos dvi pagrindinės prielaidos: gyventojų valia ir esamo suvereno laisvas ar priverstinis savo turimos galios atsisakymas. Pirmoji prielaida, t. y. gyventojų valia, yra svarbiausias ir visiškai teisėtas, bet nepakankamas pagrindas realiam suverenumui atkurti. Reikia, kad suvereniteto galia būtų perimta iš esamo suvereno, o toks perėmimas-perdavimas gali būti ir sąlygiškai geranoriškas, ir priverstinis. Geranoriškas priėmimas-perdavimas įforminamas oficialiu teisinio pripažinimo aktu, kuriuo esamas suverenas konstatuoja savo suvereniteto tam tikroje teritorijoje atsisakymo faktą ir patvirtina jo perdavimą kitam subjektui. Kitų valstybių vėliau suteikiami pripažinimai iš esmės neprideda suvereniteto galios, tik patvirtina status quo ir suteikia galimybes suverenitetui reikštis tarptautinėje arenoje.