Naujos lietuviškos mokyklos raidos galimybės atsivėrė po 1905 m. įvykių Rusijoje, palietusių ir lietuviškas gubernijas. 1906 m. Rusijos valdžia vėl leido mokyti lietuvių kalba pradžios mokyklose ir panaikino 1892 m. „Laikinąsias taisykles dėl nuobaudų už slaptą mokymą šiaurės – pietų – vakarų gubernijose“. Lietuvoje ėmė gausėti pradžios ir vidurinių mokyklų. Aktyviai veikė švietimo draugijos „Saulė", „Žiburys", „Rytas", kurios steigė mokyklas ir skaityklas, organizavo vadovėlių leidybą ir mokytojų rengimą. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą „Saulė" turėjo 72, o „Rytas" – 39 skyrius. Skyriuose veikė bibliotekėlės, skaityklos, buvo organizuojami chorai, mėgėjų spektakliai. Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse Lietuvoje veikė 25 gimnazijos, 19 progimnazijų, 2 realinės mokyklos, du mokytojų institutai Vilniuje, mokytojų seminarijos Panevėžyje ir Marijampolėje.