|
Realizmas Lietuvoje
Lietuvos XIX a. – XX a. pradžios kultūros raida Europos kontekste |
|
|
Realizmas Lietuvoje
Lietuvos XIX a. – XX a. pradžios kultūros raida Europos kontekste |
 |
 |
|
XIX a. dėl nacionalinio išsivadavimo dailėje ir toliau vyravo domėjimasis praeitimi, žymiais žmonėmis. Stiprėjant realizmui, išpopuliarėjo buitinės tematikos paveikslai, peizažai. Žymiausi realizmo atstovai Lietuvoje: Vincas Sledzinskis (1837–1909), Edvardas Matas Riomeris (1848–1900), Jonas Kazimieras Vilčinskis (1806–1885).
|
Vincas Sledzinskis (1837–1909 m.) – tapytojas, studijavęs Maskvoje, dalyvavo 1863 m. sukilime. Daugiausia tapė buitinius paveikslus iš liaudies gyvenimo ir portretus.
|
Edvardas Matas Riomeris (1848–1900) – tapytojas, mėgęs vaizduoti kraštovaizdžius, liaudies pasilinksminimų scenas. Jis nutapė paveikslų 1863 m. sukilimo tema.
|
Jonas Kazimieras Vilčinskis (1806–1885) – garsaus litografijų, chromolitografijų, vario ir plieno raižinių rinkinio „Vilniaus albumas“ sumanytojas, subūręs šiam darbuo geriausius to meto Vilniuje gyvenusius dailininkus (Kanutą Rusecką, Karolį Ripinskį, Mykolą Kuliešą, Albertą Žametą ir kt.).
|
|
|
Lietuvių literatūroje realizmas įsitvirtino XIX a. paskutiniame dešimtmetyje. Kaip realizmo atstovams šių autorių kūriniams būdingi išsamūs aplinkos aprašymai, detalus veikėjų išvaizdos, charakterio pristatymas. Kūriniuose keliamos socialinės problemos, išgryninamos vertybės, analizuojami vidiniai veikėjų išgyvenimai. Žymiausi realizmo kūrėjai: Žemaitė (1845–1921), Jonas Biliūnas (1879–1907).
|
Žemaitė (Julija Beniuševičiūtė–Žymantienė, 1845–1921) savo kūriniuose skyrė daug dėmesio šeimos gyvenimui ir moters likimui. Ji arčiausiai iš lietuvių autorių priartėjo prie realizmo tradicijos. Kūriniuose detaliai aprašoma aplinka, daug dėmesio skiriama veikėjų išvaizdai.
Ištrauka iš Žemaitės apsakymo „Marti“:
„Pati tratėdama išlėkė pro duris, įkandin įslinko į vidų minėtasis Jonukas, vienturtis sūnus Vingių, nuo tėvo betariant, „berods, vyras ir iš stuomens, ir iš liemens!“ Stambus, aukštas, plačiausių pečių, storo pilvo, per didumą truputį sukumpęs, rankos smalinuotos kaip balžienai, kojos kreivos kaip ritmušai, burna kaip sėtuvė, nosė kaip už ditką agurkas, akys užgriuvusios kaip kurmio, galva didžiausia, pasišiaušusi, pilkais plaukais ir nulinkusi į priešakį, įremta liemenyje ant storo sprando, kakta aukštyn atversta ir kepurė ant šalies užvožta. Lūpa apatinė atkritusi rodė stambius pageltusius dantis ir tankiai išleido seilėms nudrykti. Balakonas ant jo milinis, nelabai aiškus, suglamžtuotas, rukšlėtas, šapais ir šiaudais apkibęs. Marškiniai ir apatininkės – džiaugės baltais vadinami, stori, juodai sudėvėti, šunies neperkandami, turbūt pernai skalbti. Kojos purvinos, įsispyręs basnirta į medenkas. Perėjęs per aslą, pasirąžė, pažiovavo, pažvelgė dar į mažą laikrodelį, atsisėdo ant suolo trobos gale; kojas ištiesęs į aslą, ėmė šukėtą pypkę krapštinėti ir taboko po kišenes graibyties.“
|
Jonas Biliūnas (1879–1907) – rašytojas, publicistas, lyrinės lietuvių prozos pradininkas. Jis kaip realizmo atstovas teigė, kad literatūra turi mokyti jautrumo, žadinti gėrio ir grožio jausmą ir atskleisti tikrovę. Biliūnui būdinga gilintis į veikėjų vidinę būseną, išgyvenimus.
Ištrauka iš Jono Biliūno novelės „Kliudžiau“.
„Kliudžiau. Kaipo tikras medėjas, prilėkiau artyn, bet ūmai pajutau širdyje šaltį ir apsistojau nustebęs: katytės veidas buvo pervertas neapsakomu skausmu, akys primerktos; ji iš visos dar likusios galios pasistengė atsistoti ant pirmutinių kojų ir pradėjo šliaužti, vilkdama žeme savo kūnelį: kartu vilkosi įlindusi jos krūtinėn striela, o iš žaizdos dideliais juosvais lašais lašėjo ant smėlio sukrekėjęs kraujas. Nusiminęs, nebežinodamas, ką daryti, atžagaria ranka numečiau lanką ir strielas ir neatsigręždamas parlėkiau namo. Širdyje jaučiau skausmą ir sunkumą: tarsi didelė didelė našta slėgė krūtinę. Tik ant trečios dienos drįsau išeiti laukan: katytė gulėjo aukštelninkė, nebegyva. Čia pat prie jos buvo numesti lankas ir strielos. Nutvėręs nuo žemės, lanką ir strielas sulaužiau į šupulius ir toli išmėčiau po lauką. Tik nedrįsau išimti strielos, kuri buvo įsisiurbusi katytės krūtinėn ir dabar stypsojo atsikišusi.“