Europa tarp demokratijos ir diktatūros tarpukariu
TEXTAS
TEXTAS
1917 m. Rusijoje bolševikai surengė Spalio perversmą ir nuvertė Laikinąją vyriausybę. Siekdami įsitvirtinti valdžioje, įtraukė šalį į pilietinį karą (1918–1920) ir jį laimėjo. Bolševikų vyriausybė į Paryžiaus taikos konferenciją (1919 m.) nebuvo pakviesta ir tarptautinės bendruomenės nebuvo pripažinta. 1921–1927 m. šalyje vyravo NEP‘o politika, kad nuniokota po pilietinio karo šalis ekonomiškai sustiprėtų. Tačiau po bolševikų vado Lenino mirties SSRS valdžios vairą perėmė Josifas Stalinas, o jo valdymo laikotarpiu šalis tapo totalitarine diktatūra. Įsigalėjo Stalino asmens kultas. SSRS pradėta industrializacija ir kolektyvizacija, įvesti penkmečio planai. Su kitaminčiais, vadinamais „liaudies priešais“, griežtai susidorojama, jie tremiami arba siunčiami į lagerius Sibiro platybėse.
Marksistinės Rusijos socialdemokratų darbininkų partijos (RSDDP) bolševikų frakcijos nariai, kurių lyderis buvo Vladimiras Leninas.
Tai 1921–1927 m. ekonominė politika, kurios tikslas buvo atkurti sužlugdytą ūkį, todėl maisto produktų nusavinimas pakeistas maisto produktų mokesčiais, leista nuomoti žemę, naudoti samdomąją jėgą, leista smulkių įmonių privatinė nuosavybė, nuoma, skatinta kooperacija.
Tai politinė sistema, kurioje valstybė, valdoma vieno asmens, grupės ar klasės, nepripažįsta savo valdžios apribojimo ir siekia visiškos viešojo ir asmeninio gyvenimo kontrolės.
Pramonės plėtojimas, stambiosios mašininės technikos diegimas.
Priverstinis žemės atėmimas iš valstiečių ir individualių jų ūkių pertvarkymas į kolūkius.
Po Pirmojo pasaulinio karo Didžioji Britanija susidūrė su ekonominiais sunkumais: didžiulės skolos užsieniui, sumažėjusi gamyba, sumažėjęs eksportas ir anglių gavyba (1926 m. šalį apėmė visuotinis angliakasių streikas). Dar didesni ekonominiai sunkumai užgriuvo Didžiąją Britaniją prasidėjus Didžiajai depresijai (1929–1932). Tačiau demokratinis valdymas šalyje buvo išsaugotas (konstitucinė monarchija). Viena iš priežasčių – sėkminga valdančiųjų leiboristų ir konservatorių socialinė politika, išlaikiusi šalyje stabilumą (padidintos bedarbių pašalpos, pensijos, pagerinta draudimo dėl nedarbo sistema).
Didžiausia ekonominė krizė, vykusi 1929–1933 m. ir apėmusi visas ūkio šakas. Šią krizę sukėlė devynerius metus (1920–1929 metais) trukęs spartus bet nesubalansuotas ekonomikos augimas bei finansų sistemos kontrolės stoka.
Tokia valdymo forma, kai monarcho valdžia yra ribojama Konstitucijos.
Didžiosios Britanijos politinė partija, įkurta 1900 m. kaip darbininkų profsąjungų politinė partija; remiasi socializmo ideologija.
Pokarinė Prancūzija, kaip ir kitos nuo karo nukentėjusios šalys, susidūrė su dideliais ekonominiais sunkumais, tačiau padėtį pavyko stabilizuoti. Tam įtakos turėjo iš Vokietijos gaunamos reparacijos, anglis iš Saro srities, atgautas Elzasas ir Lotaringija. Prancūzijos ekonomika labai nukentėjo per Didžiąją depresiją, kurios pasekmė
Kairiųjų politinių jėgų – socialistų, komunistų ir radikalų – sudaryta sąjunga.
Valstybės valdymo forma, kai aukščiausią valstybės valdžią įgyvendina institucijos, kurias apibrėžtam laikui renka tauta.
1917 m. gruodžio 6 d. Suomija paskelbė nepriklausomybę, tačiau dvi politinės jėgos – baltieji ir raudonieji – pradėjo kovoti dėl valdžios. Suomijoje 1918 m. kilo pilietinis karas, kurį laimėjo „baltieji“, vadovaujami generolo K. G. Manerheimo. Po pilietinio karo Suomija tapo demokratine respublika ir išsaugojo šią santvarką visą tarpukarį. Žmonės pasitikėjo demokratine valstybės valdžia, nes ji sėkmingai įvykdė žemės reformą, pakėlė pragyvenimo lygį, priėmė socialinės gerovės įstatymus.
Konservatyvios politinės jėgos Suomijos pilietinio karo metais, siekusios sustabdyti socialistus ir grąžinti valdžią Senatui.
Socialistai, Suomijos pilietinio karo metais siekę užgrobti valdžią šalyje.
Laikotarpis tarp dviejų pasaulinių karų (1918– 1939).
Karo metais Švedija buvo neutrali ir iš to net turėjo ekonominės naudos. Švedijos gamyklos aprūpino kariaujančias šalis, todėl padidėjo pramonės gamyba, buvo sumokėta skola užsienio valstybėms, sutaupytos didelės aukso atsargos. Ekonomika kilo iki Didžiosios depresijos. Iš šios ekonominės krizės šalį sėkmingai išvedė socialdemokratų partija, laimėjusi rinkimus 1932 m. Socialdemokratai ėmė vykdyti etatizmo politiką: įvesti progresiniai mokesčiai, draudimas nuo nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgus, nedarbo pašalpos ir kt. Piliečiai pasitikėjo savo valdžia ir Švedijoje buvo išsaugotas demokratinis valdymas (konstitucinė monarchija).
Valstybės įsigalėjimas visuomenės ekonominiame ir socialiniame gyvenime.
Danija Pirmojo pasaulinio karo metais išliko neutrali. Po karo prisijungė Šiaurės Šlėzvigą (čia vyko plebiscitas). Didžiosios depresijos metais su ekonominiais sunkumais pavyko susidoroti socialdemokratams, kurie valdžioje išsilaikė iki 1942 m. Jų vadovaujama Danijos vyriausybė per trumpą laiką sugebėjo šalyje sukurti industrinę ekonomiką, pradėjo kurti socialinės gerovės valstybę, per dvejus metus įveikė pasaulinę ekonominę krizę. Danija išsaugojo demokratinį valdymą (konstitucinę monarchiją).
Piliečių balsavimas labai svarbiu politiniu, valstybiniu klausimu, pvz., teritorijos arba santvarkos klausimu.
Per Pirmąjį pasaulinį karą Norvegija buvo neutrali, tačiau jos prekybos laivynas teikė paramą britams. Kai kurie prekybininkai per karą gavo milžinišką pelną iš prekybos ir laivybos. Po karo Norvegijoje ekonominė padėtis buvo nestabili, darbininkai nuolatos streikavo. Sunkios Norvegijai buvo ir Didžiosios depresijos pasekmės, išaugo nedarbas. 4 deš. Norvegijos parlamente stiprias pozicijas įgijo socialdemokratai, jų vykdoma socialinė ir ekonominė programa pavertė Norvegiją gerovės valstybe.
1918 m. Čekoslovakija tapo nepriklausoma demokratine valstybe. Pirmuoju prezidentu išrinktas T. G. Masarykas valdė iki 1935 m. XX a. 3 deš. vid. šalis tapo viena ekonomiškai stipriausių pasaulio šalių. Tai lėmė sėkmingai įgyvendinta žemės reforma, išplėtota pramonė, sukurta gera socialinio aprūpinimo sistema. Čekoslovakijos politikai stiprino šalyje demokratines vertybes, palaikė gerus santykius su kaimyninėmis šalimis. Užsienio reikalų ministras E. Benešas pasiekė, kad Čekoslovakija–Rumunija ir Jugoslavija sudarytų „Mažąją Antantę“, glaudžiai bendradarbiavo su Prancūzija. Tačiau tarptautinė padėtis komplikavosi 4 deš., kai Vokietijoje į valdžią atėjo naciai ir dėl jų agresyvios užsienio politikos Čekoslovakija prarado valstybingumą.
Pirmojo pasaulinio karo metais Belgiją buvo užėmusi Vokietija. Tačiau po karo ji labai greitai atsigavo. 1920 m. net sugebėjo surengti pirmąsias pokario Olimpines žaidynes. Tokią sėkmę lėmė ir tai, kad pagal Versalio taikos sutartį Belgijai atiteko Vokietijai priklausiusios Eupeno ir Malmedi teritorijos, iš Vokietijos ji gavo 12.5 mln. svarų sterlingų reparacijas. Kai Vokietija nustojo mokėjusi reparacijas, taikydama Vokietijos vyriausybei spaudimą, belgų ir prancūzų kariuomenė užėmė Rūro sritį (1923 m.). Mažąja Belgija buvo pasitikima ir Tautų sąjungoje. Jai buvo paskirta rūpintis buvusiomis Vokietijos kolonijomis Rytų Afrikoje. Belgija sugebėjo išsaugoti demokratinį valdymą (konstitucinę monarchiją).
Pirmajame pasauliniame kare Olandija buvo neutrali. Po karo Olandijos ekonomika stabilizavosi, tačiau ypač sunki jai buvo Didžioji ekonominė krizė, ji lėmė didelį nedarbą, skurdą ir neramumus. Slopinant darbininkų riaušes Amsterdame net buvo pasitelkta kariuomenė. Nepaisant sunkumų, Olandijos gyventojai nesimpatizavo nacistiniam judėjimui 4 deš. Olandams buvo nepriimtina rasinė ideologija ir nacių propaguojamas smurtas. Šalyje buvo išsaugotas demokratinis valdymas (konstitucinė monarchija).
Per Pirmąjį pasaulinį karą Liuksemburgas buvo okupuotas Vokietijos, tačiau išlaikė nepriklausomybę ir savo valdžios institucijas. Liuksemburgo gyventojai dėl okupacijos kaltino valdovę hercogienę Mariją Adelaidę.
Po Pirmojo pasaulinio karo valstybės teritorija prasiplėtė prijungus Transilvaniją, Bukoviną ir Besarabiją. Rumunija tapo demokratine valstybe (konstitucine monarchija). Tačiau 1938 m. Rumunijos karalius Karolis II nuvertė demokratinę santvarką ir paskelbė savo autoritarinį režimą. Karolis II ministru pirmininku paskyrė karį Janą Antonesku, kuriam perleido dalį savo galių.
Diktatūrinė valstybės valdymo forma, kai aukščiausią valdžią turi vienas asmuo, kuris remiasi visišku valdinių paklusnumu.
Svarbiausi autoritarinio valdymo bruožai:
Išlieka kai kurie demokratijos bruožai:
1918 m. karalius Ferdinandas, siekdamas išvengti revoliucijos, atsisakė sosto sūnaus Boriso naudai. Nepasitenkinimas kilo dėl pralaimėto karo ir Neji taikos sutarties (1919 m. lapkritis,) pagal kurią Bulgarija prarado dalį savo teritorijų, jos kariuomenė sumažėjo iki 20 tūkst. karių, jai privalomos 400 mln. dol. reparacijos. Sutartis šalyje trakuojama kaip „Antroji nacionalinė katastrofa“. Tai sukėlė nacionalinį pasipiktinimą ir 1923 m. valstybės perversmą, kurį organizavo dešinieji, remiami kariuomenės. Vėliau karaliaus Boriso III pastangomis padėtis stabilizavosi, o 1931 m. vykusius rinkimus laimėjo jau kairiosios partijos. Tačiau 1934 m. įvyko karinis perversmas prieš kairiuosius ir įvesta karinė autoritarinė diktatūra, kuri pastūmėjo Bulgariją į draugystę su nacistine Vokietija ir fašistine Italija.
Po Pirmojo pasaulinio karo 1918 m. Vengrija paskelbė nepriklausomybę, tačiau jos nepripažino Antantės šalys. Respublikos vyriausybė atsistatydino ir 1919 m. Vengrijoje valdžią paėmė komunistai. Jų lyderis Béla Kunas paskelbė Vengriją Sovietine Respublika ir suformavo vyriausybę. Prieš ją stojo kaimyninių valstybių Rumunijos ir Čekoslovakijos armijos ir nugalėjo komunistus. 1920 m. pr. buvo paskelbti rinkimai į Vengrijos parlamentą, juos laimėjo dešiniosios partijos, atkurta monarchija, bet be karaliaus. Regento pareigos paskirtos admirolui Miklošui Horčiui. Jis gavo labai didelius įgaliojimus (tapo autoritariniu diktatoriumi). Horčio valdžiai teko pasirašyti ir nepasitenkinimą sukėlusią Trianono taikos sutartį (1920 m. birželį), pagal kurią Vengrija neteko 71% savo teritorijos ir 66% gyventojų. Apie trečdalis etninės Vengrijos gyventojų (3.4 iš 10 mln. vengrų) tapo mažumomis kaimyninėse šalyse. Nubraižius naujas sienas, Vengrijos pramonė buvo atskirta nuo žaliavų šaltinių, ji prarado vienintelį savo uostą – Fiumę (šiandien Rijeka). 4 deš. Vengrija ekonomiškai nukentėjo dėl Didžiosios depresijos, čia stiprėjo simpatijos naciams, o tai vėliau pastūmėjo Vengriją į bendradarbiavimą su nacistine Vokietija.
1904–1907 m. sudarytas Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir Rusijos karinis bei politinis blokas.
Asmuo, kuris atlieka valstybės vadovo funkcijas, kol oficialusis jos monarchas yra nepilnametis, sunkiai serga ar yra išvykęs.
Pirmojo pasaulinio karo metu sąjungininkai susitarė dėl Lenkijos atkūrimo. Tai buvo paskelbta ir JAV prezidento V. Vilsono Keturiolikos punktų programoje. Netrukus po Vokietijos kapituliacijos Lenkija atgavo nepriklausomybę. Kare su Sovietų Rusija 1919–1920 m. Lenkija apgynė savo nepriklausomybę ir nustatė sienas (1921 m. Rygos sutartis). 1921 m. buvo priimta Lenkijos konstitucija ir valstybė tapo parlamentine respublika, kurioje dėl valdžios nuolat varžėsi ir šalį į politinį nestabilumą stūmė dešinioji tautinių demokratų ir kairioji Juzefo Pilsudskio šalininkų partijos. 1926 m. gegužę J. Pilsudskis suorganizavo karinį perversmą ir įvedė autoritarinį režimą, vadinamą sanacija.
Tai tokia valstybės valdymo forma, kai aukščiausia valdžia priklauso parlamentui.
Pagal 1919 m. Sen Žermeno taikos sutartį Austrija prarado dalį teritorijų. 3 mln. vokiškai kalbančių austrų atsidūrė Čekoslovakijos, Jugoslavijos, Vengrijos ir Italijos valstybėse. Antantės šalys uždraudė Austrijai susivienyti su Vokietija. 1922 m. siekiant pagerinti šalies ekonominę padėtį, Austrijai buvo suteikta tarptautinė paskola, kurią turėjo kontroliuoti Tautų sąjunga. 1925–1929 m. Austrijos ekonomika suklestėjo, bet ekonomikos augimą nutraukė prasidėjusi Didžioji ekonominė krizė. Austrijos Respublika gyvavo iki 1933 m., kai kancleris E. Dolfusas suorganizavo valstybės perversmą ir įvedė fašistinio tipo autoritarinį režimą. Po metų E. Dolfusas buvo nužudytas (Austrijos naciai bandė sukelti valstybės perversmą) ir jo įpėdiniu tapo Kurtas Šušnigas, siekęs, kad Austrija išliktų nepriklausoma valstybe. Tačiau 1938 m. Vokietija įvykdė Austrijos anšliusą ir Austrija buvo aneksuota.
1938 m. kovo 12 d. neteisėtas (tai pažeidė Versalio taikos sutartį) Austrijos prijungimas prie nacistinės Vokietijos.
Aneksija – vienašališkas ir neteisėtas svetimos valstybės teritorijos ar jos dalies prijungimas prie savosios.
1918 m. vasario 16 d. priimtas Lietuvos Nepriklausomybės Aktas ir ji tapo savarankiška valstybe. Respublika Lietuvą paskelbė 1920 m. gegužę susirinkęs Steigiamasis Seimas. 1918–1920 m. vyko nepriklausomybės kovos su bolševikais, bermontininkais ir lenkais. Nepriklausomybė buvo apginta, tačiau Lietuva prarado Vilniaus kraštą, ir jis buvo prijungtas prie Lenkijos iki 1939 m.
Lietuvos laikinąja sostine, persikėlus vyriausybei, tapo Kaunas. Po nepriklausomybės kovų Lietuva buvo priimta į Tautų sąjungą (1921 m.) ir sulaukė tarptautinio pripažinimo iš svarbiausių to meto valstybių. 1926 m. įvyko valstybės perversmas – krikščionių demokratų remiami kariai nuvertė teisėtai išrinktą kairiųjų valdžią, aiškindami, kad Lietuvai iškilusi bolševikų perversmo grėsmė. Po perversmo valstybėje įsigalėjo A. Smetonos autoritarinė diktatūra, gyvavusi iki 1940 m. valstybingumo praradimo.
1918 m. Rygoje susirinkusi iš įvairių politinių partijų atstovų sudaryta Latvijos tautos taryba paskelbė šalies nepriklausomybę. Formuoti pirmąją Latvijos vyriausybę buvo pavesta Karliui Ulmaniui. 1922 m. buvo priimta Latvijos konstitucija. Nuo 1918 iki 1934 m. Latvijoje pasikeitė 18 vyriausybių. 1934 m., tariamai norėdamas apsaugoti šalį nuo perversmo, rengiamo dešiniųjų, žinomų Legiono vardu, K. Ulmanis paleido Saimą ir įvedė neparlamentinį autoritarinį valdymą. Visos politinės partijos, įskaitant Ulmanio Valstiečių sąjungą, buvo uždraustos. Dalis konstitucijos panaikinta, o pilietinių laisvių pradėta nepaisyti. Visi partijų ir organizacijų laikraščiai buvo uždrausti. Režimas gyvavo iki 1940 m., kai Latvija buvo okupuota ir aneksuota SSRS.
1918 m. Estija paskelbė nepriklausomybę. Ji tapo demokratine parlamentine respublika. Tačiau politinio stabilumo nebuvo, nes dėl partijų nesutarimų vyriausybės nebuvo ilgalaikės, aktyviai veikė komunistai (1924 m. bandė surengti perversmą), 4 deš. nemažą įtaką įgavo profašistinė jėga – vaps‘ai („Išsivaduojamojo karo veteranų sąjunga“). Esant tokiai įtemptai politinei padėčiai, 1934 m. ministras pirmininkas Konstantinas Piatsas, padedamas kariuomenės (vadas J. Laidoneris), suorganizavo karinį perversmą ir įvedė autoritarinį valdymą (vadinamas „Tylos era“). Gyvavo iki valstybės žlugimo 1940 m.
1918 m. buvo sukurta daugiatautė Serbų, kroatų ir slovėnų karalystė. Po trejų metų šios karalystės valdovu tapo Aleksandras I. 1929 m. šalyje prasidėjus politinei krizei (dėl etninių nesutarimų), karalius paleido parlamentą, panaikino konstituciją ir įvedė asmeninę diktatūrą, vadinamą „Sausio šeštosios diktatūra“. Tais pačiais metais buvo pakeistas ir valstybės pavadinimas į Jugoslavijos karalystę. 1931 m. buvo priimta Aleksandro Konstitucija, sutelkusi visą vykdomąją valdžią valdovo rankose. 1934 m. valdovas buvo nužudytas Marselyje, Prancūzijoje. Kadangi Aleksandro vyriausias sūnus Petras II buvo nepilnametis, Trijų regentų taryba, paskirta Aleksandro valia, perėmė karaliaus vaidmenį.
Albanija paskelbė apie savo nepriklausomybę dar 1912 m., tačiau pripažinta buvo tik 1920 m. su JAV pagalba. Politinė padėtis šalyje buvo nestabili. Siekiantys įsitvirtinti valdžioje politikai nevengė pasitelkti ir kaimyninių šalių karinę pagalbą. 1924 m. su Jugoslavijos armijos parama valdžioje įsitvirtino Achmedas Bėj Zogas.
Tai tokia valstybės valdymo forma, kai valstybės ir vyriausybės vadovas yra prezidentas.
Per Pirmąjį pasaulinį karą Graikija priklausė Antantei ir kovėsi su Centrinių valstybių sąjunga ir Turkija. Po karo ji buvo apdovanota teritorijomis Mažojoje Azijoje, įskaitant Izmiro miestą, kur tuo metu gyveno daug graikų. Tačiau turkų nacionalistai, vadovaujami Atatiurko, nuvertė Osmanų vyriausybę, užpuolė ir nugalėjo graikų karius. Iš karto po to milijonas Turkijos graikų turėjo palikti namus, kaip ir šimtai tūkstančių musulmonų, gyvenančių Graikijoje. Konfliktavo Graikija ne tik su Turkija, bet ir su kaimynėmis Albanija ir Bulgarija. Šalies viduje politinio stabilumo taip pat nebuvo – partijos varžėsi tarpusavyje, įtakinga jėga visuomenėje tapo komunistai. 1935 m. į sostą po plebiscito buvo grąžintas karalius Jurgis II. Premjeru jis paskyrė generolą Janą Metaksą. Šis 1936 m. surengė vadinamąjį „Rugpjūčio ketvirtosios perversmą“ ir šalyje įvedė fašistinio tipo diktatūrą.
Pirmojo pasaulinio karo metu Ispanija laikėsi neutraliteto. Tačiau po karo susidūrė su politiniais sunkumais – šalis iki 1930 m. buvo valdoma diktatoriaus Migelio Riveros, kurį rėmė karalius Alfonsas XIII. Pasipiktinę karaliaus bendradarbiavimu su diktatūra, rinkėjai 1931 m. balandžio mėn. savivaldybių rinkimuose balsavo už respublikonus. Karalius paliko šalį neatsisakęs sosto ir Ispanija buvo paskelbta Respublika. Bet ekonominė sumaištis, paveldėtos didelės Migelio Riveros režimo skolos, susiskaldžiusi ir dažnai besikeičianti valdančioji koalicija kėlė politinį nepasitenkinimą. Tai paskatino Ispanijoje įvairių pažiūrų judėjimus: anarchistinį, naujas reakcingas ir fašistines grupuotes, įskaitant Falangą, ir atsigavusį monarchistinį judėjimą. Demokratija nesugebėjo užtikrinti įvairių politinių grupių pasitikėjimo, kurio reikėjo jai gyvuoti. 1936 m. prasidėjo pilietinis karas., vykęs iki 1939 m., jis nusinešė daugiau kaip 1 mln. gyvybių. Respublika žlugo, įsigalėjo Francisko Franko diktatūra.
Portugalija 1910 m. iš monarchijos tapo respublika, kurią patys portugalai vadino Pirmąja respublika. Tačiau dėl politinio nestabilumo ir ekonominio nuosmukio 1926 m. gegužę įvyko perversmas, po kurio į valdžią atėjo dešiniosios jėgos ir jų lyderis Oskaras Karmona, pasiskelbęs prezidentu. 1928 m. O. Karmona paskyrė finansų ministru Antonijų Salazarą, o sužavėtas jo charizma 1932 m. paskyrė jį į ministro pirmininko pareigas. Būtent Antonijus Salazaras laikomas Estado novo arba Antrosios respublikos (autoritarinės) kūrėju, o pačių portugalų vadinamas „žymiausiu portugalu nuo Henrio Jūrininko laikų“.
Po Pirmojo pasaulinio karo Vokietija pasuko demokratijos keliu, tačiau Veimaro respublikos vyriausybė nesusidorojo su ekonominiais ir socialiniais sunkumais Didžiosios ekonominės krizės metais. Tuo pasinaudojo per savo rinkimų kampaniją Vokietijos nacionalsocialistų darbininkų partija (naciai). Rinkimus laimėjusios nacių partijos fiureris (vok. Führer – vadas) Adolfas Hitleris 1933 m. sausio 30 d. buvo paskirtas Vokietijos kancleriu. Dar prieš ateidamas į valdžią, A. Hitleris deklaravo Versalio sutarties panaikinimo, Vokietijos perginklavimo, antisemitizmo ir kitas idėjas. Trečiojo reicho pradžia buvo daug žadanti ne tik Vokietijai, bet kėlė susižavėjimą ir visoje Europoje. Vokietijoje iki minimumo sumažėjo nedarbas, buvo įveikta ekonominė krizė, savotiškai denonsuota Versalio sutartis bei perginkluotas ir sustiprintas Vokietijos vermachtas (Vokietijos ginkluotosios pajėgos iki 1945 m.), o Adolfas Hitleris netgi tapo žurnalo „Time“ metų žmogumi. Tačiau kartu su šiais pozityviais veiksniais prasidėjo ir visuotinis žydų, politinių priešininkų persekiojimas („Krištolinė naktis“), koncentracijos stovyklų steigimas. Nuo 1936 m. Trečiasis reichas pradėjo agresyvią užsienio politiką. 1936 m. buvo užimta demilitarizuota Reino zona, 1938 m. Austrijos anšliusas, vėliau – 1938 m. rugsėjo 28 d. – Miuncheno suokalbis nulėmė, kad buvo prijungtas Sudetų kraštas, 1939 m. užimta Čekoslovakija, po savaitės – Klaipėdos kraštas, 1939 m. rugpjūčio 23 d. pasirašytas Molotovo–Ribentropo paktas.
Demokratinė Vokietijos valstybė, gyvavusi nuo 1919 iki 1933 m.
1933–1945 m. Vokietijos, kurią valdė Vokietijos nacionalsocialistinė darbininkų partija (NSDAP) su A. Hitleriu priešakyje, neoficialus pavadinimas.
1921 m. įkuriama Italijos fašistų partija. 1922 m. po „žygio į Romą“ fašistų lyderis dučė B. Musolinis tapo premjeru. 1926 m. pereita prie diktatūrinio valdymo. Nuo 1929 m. kūrė korporacinę valstybę. Skelbė, kad joje sėkmingai gali bendradarbiauti darbas ir kapitalas. Šalyje organizavo plačius viešuosius darbus (kelių ir geležinkelių tiesimą, pelkių sausinimą, miškų sodinimą, miestų statybas ir t. t.). Militarizavo ekonomiką ir kūrė didžiulę armiją. 1929 m. sureguliuoti Italijos ir Vatikano santykiai. 1935–1936 m. kariavo su Etiopija ir ją užgrobė. Dalyvavo 1936–1939 m. Ispanijos pilietiniame kare, rėmė F. Franką. 1939 m. italų kariuomenė užėmė Albaniją. Vykdydamas agresyvią politiką, B. Musolinis vis labiau turėjo remtis Hitleriu ir suartėti su Vokietija. 1936 m. tarp Vokietijos ir Italijos buvo pasirašytas karinės ir politinės sąjungos susitarimas „Plieno paktas“.
Fašistų partijos nariai arba fašizmo ideologijos šalininkai.
1922 m. spalį Italijos fašistų surengtas valstybės perversmas.
Fašistai taip vadino savo vadą. Duče vadintas B. Musolinis.
Neparlamentinė susitarimų sistema, pagal kurią pagrindiniai sprendimai apie ekonominę ir socialinę strategiją derinami tarp vyriausybės institucijų, verslo asociacijų ir profesinių sąjungų atstovų; fašistinėje Italijoje ši sistema buvo griežtai prižiūrima valdžios.
Diktatūrinė valstybės valdymo forma, kai aukščiausią valdžią turi vienas asmuo, kuris remiasi visišku valdinių paklusnumu.
|
Europa tarp demokratijos ir diktatūros tarpukariu |
|
 |
|
Temoje analizuojamos priežastys, kodėl tarpukariu vienos valstybės išsaugojo demokratinį valdymą, o kitos – pasuko diktatūros keliu. Pateikiamia konkrečių demokratinių ir diktatūrinių valstybių politinė raida po Pirmojo pasaulinio karo.
