Svarbiausių, valstybei gyvybiškai reikalingų normų rinkinys ir sudaro valstybės pagrindinį įstatymą – Konstituciją. Konstitucija – įstatymas, nustatantis valstybės sandarą, įvairių jos valdžios sudėtinių dalių kompetencijų paskirstymą, valstybės piliečių teises ir pareigas. Konstitucijai negali prieštarauti priimami įstatymai ir kitokie nutarimai.

1992 metais priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija įtvirtino Lietuvos valstybės kaip nepriklausomos demokratinės respublikos statusą. Svarbią vietą Konstitucija skiria valdžių padalijimui ir vyriausybės sąrangai. Ji nustato, kas ir kaip atlieka pagrindines valdžios funkcijas – įstatymų leidimą, įstatymų vykdymą ir teisinę priežiūrą. Įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios yra atskirtos, kiekviena iš jų savarankiškai įgyvendina patikėtas funkcijas. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įvardytos pagrindinės valstybės piliečių teisės, laisvės ir pareigos. Jos sudaro teisinį pagrindą funkcionuoti pilietinei visuomenei.

Šiuolaikinė demokratija yra ne kas kita, kaip įgyvendintas tautos suverenitetas. Svarbiausi du demokratijos principai:
Pirmasis, vyriausybės atsakomybė savo tautai, savo piliečiams. Vyriausybė turi atsiskaityti savo rinkėjams konkurenciniu pagrindu ir reguliariai kas keleri metai rengiamuose laisvuose rinkimuose. Antrasis, konstitucinis valstybės valdžios apribojimas. Jis reiškia, kad vyriausybė neturi teisės kištis ir reglamentuoti visų be išimties žmogaus gyvenimo sferų. Šiuolaikinė demokratija apibūdinama tokiais požymiais:
- tauta renka politinius vadovus ir gali periodiškai juos keisti;
- egzistuoja reali konkurencija ir lygūs pretendentų šansai laisvuose ir sąžininguose rinkimuose;
- iš esmės visi veiksnūs piliečiai turi teisę balsuoti;
- teisę pretenduoti į renkamas pareigas teoriškai turi visi veiksnūs piliečiai;
- egzistuoja žodžio laisvė: teisė laisvai reikšti savo nuomonę, kritikuoti valdžią, jos vykdomą politiką, viešpataujančią ideologiją;
- egzistuoja alternatyvūs informacijos šaltiniai;
- organizacijų nepriklausomybė reiškiasi piliečių galimybe kurti nepriklausomus susivienijimus savo interesams ginti;
- matomas valdžių padalijimas, nes įstatymus priimanti valdžia atskiriama nuo vykdomosios valdžios, o jų abiejų sprendimų teisėtumą prižiūri kontroliuojanti institucija.

Politinių partijų susiformavimas ir veikla, taip pat rinkimų procedūros įvairiose šalyse yra skirtingos. Jos priklauso nuo susiklosčiusių tradicijų, politinio režimo, valstybės sąrangos, kitų veiksnių. Partinę sistemą sudaro visos valstybėje veikiančios partijos. Pagal tai, kaip sėkmingai jos parlamentų rinkimuose ir dalyvauja formuojant šalių vyriausybes, skiriamos skirtingos partinių sistemų rūšys: daugiapartinė sistema, dvipartinė sistema ir vienos dominuojančios partijos sistema. Lietuvos Respublikoje jau daugiau kaip dvidešimt metų vykstantys laisvi rinkimai į Lietuvos Respublikos Seimą parodė, kad šalyje galutinai susiformavo daugiapartinė sistema.

Visuma taisyklių ir būdų, taikomų formuojant atstovaujamosios valdžios organus, sudaro rinkimų sistemą. Šiuo laiku yra trys pagrindinės sistemos – mažoritarinė, proporcinė ir mišrioji, derinanti dviejų pirmųjų principus. Lietuvos Respublikoje vyksta keturių rūšių rinkimai: Seimo, prezidento, savivaldybių ir Europos Parlamento. Pastaruosiuose dviejuose taikoma proporcinė rinkimų sistema. Kitaip tariant, mandatai dalijami proporcingai pagal surinktų balsų dalį. Respublikos prezidento rinkimuose, savaime suprantama, nugali tik vienas, gavęs daugumą rinkėjų balsų. O Seimo narių mandatus žmonės gauna dviem skirtingais keliais: dalis juos laimi vienmandatėse apygardose pagal mažoritarinę sistema. Kita dalis į Seimą patenka pagal daugiamandatėje apygardoje besivaržančius partijų sąrašus. Todėl rinkimų į Seimą sistema – mišri.