„Pirmieji lietuviai, pas kuriuos atvykau, garbino žalčius. Kiekvienas tėvas savo namų kampe laikė žaltį, kurį maitino ir gulinčiam ant šieno aukojo aukas. (...) Po to Jeronimas surado gentį, kuri garbino šventą ugnį ir vadino ją amžinąja. Žyniai prižiūrėjo, kad šventykloje neužgestų ugnis. (...) Vykdamas tolyn, rado kitą gentį, kuri garbino saulę ir labai pagarbiai laikė nepaprasto didumo geležinį kūjį. Žyniai, paklausti, ką reiškia šis garbinimas, atsakę, jog kadaise ištisus mėnesius nebuvę matyti saulės, kurią galingasai karalius buvo sugavęs ir uždaręs pačiame tvirčiausiame bokšte. (...) Pagaliau Jeronimas pasiekė kitas gentis, kur Ios garbino dvasioms pašvęstus miškelius ir manė, kad vienas iš visų miškelių vertas didesnio garbinimo. (...) Miškelio viduryje augo labai senas ąžuolas, pasak žmonių, šventesnis už visus medžius ir laikomas dievų buveine.“

Šaltinis iš: Alfredas Bumblauskas. Senosios Lietuvos istorija, 1009–1795. Vilnius, 2005: 95.