Stalino mirtis (1953 m.) ir viešas jo kulto demaskavimas suteikė vilčių komunistų pavergtoms tautoms. Susilpnėjusios represijos, atleisti cenzūros varžtai leido prasiveržti nepasitenkinimui. Taip atsitiko Rytų Vokietijoje (1953 m.), kiek vėliau – 1956 m. Lenkijoje ir ypač Vengrijoje. Vienas Vengrijos komunistų lyderių Imrė Nadis patikėjo permainų galimybe. Jis tapo vengrų tautos išsivadavimo simboliu. Rudenį Budapešto, kitų miestų studentai ir darbininkai rengė demonstracijas. Reikalauta išvesti iš Vengrijos sovietų armiją, paleisti politinius kalinius, grąžinti į šalį ištremtus į Sovietų Sąjungą vengrus, paskelbti visuotinius, lygius ir slaptus rinkimus. Sovietų nesikišimas pirmomis dienomis įvertintas kaip pergalė. Spalio paskutinės dienos vakare per sieną ėmė virsti sovietų armijos tankai... Nuslopinus „Budapešto rudeniu“ vadinamą revoliuciją, per Vengriją nusirito teroro banga. Stoję į mūšį su sovietų kariuomene vengrų karininkai ir kareiviai buvo pakarti. Okupantai mirties nuosprendį paskelbė ir Nadžiui.