Lietuvos delegaciją sudarė 11 Lietuvos atstovų (A. Voldemaras, P. Klimas, E. Galvanauskas, J. Purickis, M. Yčas, J. Šimkus, J. Vileišis, V. Čepinskis, K. Bizauskas, S. Rosenbaumas, D. Siemaška), 4 Amerikos lietuvių atstovai (P. Bielskus, J. Dabužis, J. Žilius, B. K. Balutis) ir vienas Mažosios Lietuvos atstovas. Pirmininku paskirtas A. Voldemaras. Delegacijai buvo pavesta: „a) griežtai reikalauti Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo neįsileidžiant į bykokias kitas politikos kombinacijas, kol Lietuvos nepriklausomybės klausimas nebus tinkamai išrištas; b) Lietuvos valstybės ribos privalo būti nustatytos prisilaikant etnografinio principo su reikalingomis ekonominėmis korektyvomis su išėjimu į jūras per Liepojų ir Klaipėdą [...] ir su sostine Vilniuje; c) Lietuvos valstybei įeiti Tautos sąjungos bendromenėn“. Pirmojo uždavinio (gauti pripažinimą ) Lietuvos delegacijai išspręsti nepavyko („sudaryti pirmieji ekonominiai kontraktai rodė didžiųjų valstybių pasitikėjimą Lietuva nors ir ne juridinį“), antrąjį pavyko išspręsti tik iš dalies. Prašymą tapti Tautų Sąjungos nare Lietuva pateikė tik 1920 m. jau pasibaigus konferencijai.
Oficiali, teisinė valstybės ar vyriausybės pripažinimo forma. De jure pripažinimas teikiamas nota arba deklaracija. Tarptautinėje teisėje valstybės ar vyriausybės pripažinimas de jure yra galutinis, oficialus ir neskundžiamas. Pripažinus de jure, pradedami teisėti, juridiškai galiojantys diplomatiniai santykiai. Esant valstybės pripažinimui de jure ir perversmo keliu šioje valstybėje pasikeitus vyriausybei, kitos valstybės dažniausiai toliau palaiko diplomatinius santykius.
