Didžiosios Britanijos ministro pirmininko D. Loido Džordžo pozicija laikoma viduriu tarp radikalių Ž. Klemanso keršto siekių ir V. Vilsono idealizmo. Jis buvo vienas iš nedaugelio Europos politikų, kurie manė, kad bausmė neturi būti per didelė ir sunki, o Vokietijai po karo turi būti sudarytos sąlygos atsigauti. Tokia jo nuomonė turėjo aiškų ir racionalų pagrindą. Vokietija buvo tradicinė ir antra pagal dydį Didžiosios Britanijos prekybos partnerė, tad bet kokie primesti ekonomikos sunkumai būtų turėję tiesioginės įtakos šalių prekybai. „Argi protinga buvo elgtis su ja (Vokietija) kaip su karve, iš kurios norima gauti ir pieno, ir mėsos tuo pat metu?“ – vėliau klausė D. Loidas Džordžas.