BANDYMAS ATKURTI LDK

1807 m. Napoleonas įkūrė Varšuvos kunigaikštystę, į kurios sudėtį pateko ir Lietuvos Užnemunė. Čia buvo panaikinta baudžiava, valstiečiai gavo asmens laisvę, tačiau be žemės. Lietuvių valstybingumo siekį turėjo numalšinti 1811 m. autonominės LDK projektas, sumanytas Mykolo Kleopo Oginskio. M. K. Oginskis įtikino Aleksandrą I, kad atkurtoje LDK Napoleono įtaka bajorijai sumažės. Rusijos tarptautinė padėtis sudėtinga, todėl caras tarėsi dėl nuolaidų imperijos pakraščiams. Buvo parengtas LDK konstitucijos projektas, bet autonomija nebuvo įgyvendinta, nes prasidėjęs karas su Prancūzija pakeitė situaciją.

Lietuva dėl bendradarbiavimo su Napoleonu turėjo pamiršti autonomijos siekius, todėl dar labiau augo nepasitenkinimas caro valdžia ir aktyvėjo visuomenės politinis gyvenimas. Caro valdžia siekė atitolinti Lietuvą nuo Lenkijos, sunaikinti ATR atkūrimo viltis. Po 1812 m. Lietuvoje aktyviai veikė masonai, žymiausios jų organizacijos „Uolusis lietuvis“ ir „Tobuloji vienybė“ skatino švietimą, užsiiminėjo labdara, propagavo religinę ir tautinę toleranciją.

Vilniaus universitetas tapo lietuviško patriotizmo centru. 1817 m. Vilniaus studentai įkūrė slaptą Filomatų draugiją. Aktyvūs jos nariai buvo Adomas Mickevičius, Tomas Zanas. Filomatai paskatino kitos studentų organizacijos – Filaretų įsteigimą. Filomatai ir Filaretai puoselėjo lenkiškai lietuvišką tautiškumą, jų tikslas – tėvynės laisvė.

Vilniaus inteligentai 1817 m. sukūrė Šubravcų („Nenaudėlių“) draugiją, kritikavusią caro valdininkiją ir pataikavimą jos savivalei, kitas to meto Lietuvos visuomenės ydas, kurias skelbė per nelegalų laikraštuką „Šaligatvio žinios“. 1822 m. Aleksandras I uždraudė masonų ložes ir Šubravcų draugiją, o slaptųjų studentų organizacijų nariai buvo suimti ir ištremti.