Lietuva Rusijos imperijoje

Reforma:

1861 m. kovo 3 d. Aleksandras II pasirašė manifestą ir Nuostatus dėl valstiečių, išeinančių iš baudžiavinės priklausomybės, skirtus privačių dvarų valstiečiams: valstiečiai gavo piliečių teises – asmens laisvę ir teisę tvarkyti savo turtą, pasirinkti amatą, sudaryti sutartis, spręsti šeimos klausimus.
Įvesta luominė valstiečių savivalda. Keletas kaimų sudarė seniūniją, vadovaujamą seniūno. Kelios seniūnijos sudarė valsčių.
Bendraisiais nuostatais dvarininkams liko visa anksčiau jiems priklausiusi žemė.
Valstiečiams turėjo palikti sodybas ir sklypus, vadinamus skirtine žeme.
Valstiečiai gavo neatimamą teisę išsipirkti savo sodybas. Iki sklypų išsipirkimo valstiečiai vadinosi laikinaisiais prievolininkais ir tik po išsipirkimo turėjo tapti žemės savininkais. Valstiečiai turėjo sudaryti žemės išpirkimo sutartį su buvusiu ponu. Sutarčių pasirašymą prižiūrėjo iš vietinių dvarininkų skiriami taikos tarpininkai.
Valstiečiai žemę turėjo išsipirkti per 49 metus.
Vietiniai nuostatai nustatė skirtinės žemės ir prievolių dydį. Vilniaus, Kauno, Gardino gubernijose atsižvelgė į kieminį (ne bendruomeninį kaip rusiškose) žemės naudojimą.
Užnemunės valstiečiai, asmeninę laisvę gavę Napoleono karų metu, žemę gavo be išpirkos, bet mokėjo didesnius mokesčius.
Nepasitenkinimas baudžiavos naikinimo sąlygomis paskatino Lietuvos valstiečius dėtis prie 1863 m. sukilimo.
Siekdamas atitraukti valstiečius nuo sukilimo, Vilniaus generalgubernatorius Muravjovas lengvino baudžiavos naikinimo sąlygas, todėl Lietuvos valstiečiai žemės gavo daugiau nei kitose imperijos dalyse.
Po baudžiavos panaikinimo Lietuvos žemės ūkis ėmė orientuotis į pieninę mėsinę gyvulininkystę ir žemdirbystę, imta auginti daug linų.
Miestuose plėtojosi lengvoji (tekstilės ir galanterijos) ir maisto bei medžio ir statybinių medžiagų pramonė.