XIX a. pr. romantizmo kultūra skatino domėtis Lietuvos istorine praeitimi, etnografija, kalba.

Vilniaus universitete studijavę lietuvių studentai domėjosi kultūrine ir ypač literatūrine veikla.

Žemaičių bajorai buvo ne tokie sulenkėję, jautė istorinį savo atskirumą, todėl tapo tautinio sąjūdžio pradininkais.

Apsišvietusius žemaičių bajorus telkė žemaičių vyskupai J. Giedraitis ir M. Valančius.

Daugiau kaip pusę žemaičių ūkininkų sudarė laisvieji valstiečiai, teisingai vertinę Rusijos valdomo krašto padėtį.

Rusinimo politika. Jekaterina II laikė lietuvius „lietuvrusių“ tauta, kuri dėl lenkų ir Katalikų bažnyčios įtakos nutolo nuo savo rusiškų šaknų. Buvo siekiama nulenkinti, nukatalikinti lietuvius ir sugrąžinti juos prie rusų tautos „kamieno“.

Istorikas S. Daukantas 1822 m. parašė veikalą „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“ – pirmąją Lietuvos istoriją lietuvių kalba.

S. Stanevičius pripažinimą pelnė pasakėčiomis, jo odė „Šlovė žemaičių“ reiškė romantines patriotines nuostatas. Stanevičius garbingoje praeityje matė paskatas lietuviams susirūpinti pavergtos tėvynės likimu.

D. Poška įrengė pirmąjį žemaičių archeologinių radinių ir tautodailės muziejų Baublį.

Žemaičių vyskupas M. Valančiaus buvo gabus rašytojas bei istorikas. Apysaka „Palangos Juzė“ išreiškė lietuvių tautinius idealus ir aprašė XIX a. antrosios pusės lietuvišką gyvenimo būdą. „Žemaičių vyskupijos istorija“ – svarbus žemaičių istorijos veikalas. Jis rėmė istoriko S. Daukanto veiklą.

Žemaičių šviesuoliai padėjo kultūrinius pagrindus lietuvių tautinei savimonei vystytis.

Antikatalikiška Rusijos politika kėlė grėsmę Katalikų bažnyčios padėčiai Lietuvoje. Rusijos valdžia po 1830–1831 m. ir 1863–1864 m. sukilimų tapatino katalikybę ir lenkiškumą.

Po 1863–1864 m. sukilimo buvo vykdoma „Lenkiškų pradų naikinimo“ ir „Rusiškų pradų atkūrimo“ programos.

1864–1904 m. Rusijos valdžia draudė lietuvišką spaudą lotyniškais rašmenimis. Caro administracija nemokamai platino religinio ir kasdieninio turinio leidinius, atspausdintus kirilica, kitaip graždanka. Šį draudimą įvedė Vilniaus generalgubernatorius M. Muravjovas.

Draudžiamos tam tikros profesijos – visiems lietuvių kilmės asmenims, turintiems universitetinį išsilavinimą, buvo draudžiama dirbti Lietuvos teritorijoje, išskyrus kunigus ir gydytojus.

Buvo draudžiama viešose įstaigose kalbėti lietuviškai.

Buvo draudžiama vartoti Lietuvos vardą, o vietoje jo reikėjo vartoti Šiaurės Vakarų krašto pavadinimą.

Uždarytos lietuviškos parapinės mokyklos, o vietoj jų steigiamos valdiškos su mokomąja rusų kalba ir privalomu stačiatikių tikybos mokymu.

Žemaičių vyskupo M. Valančiaus iniciatyva pradėta Rytprūsiuose spausdinti ir knygnešių slapta gabenti į Lietuvą nelegali literatūra. Žymiausias knygnešys buvo J. Bielinis.

Žemaičių vyskupo M. Valančiaus iniciatyva pradėta steigti nelegalias daraktorių mokyklas.

Žemaičių vyskupo M. Valančiaus įsakymu lietuviškų parapijų bažnyčiose imta laikyti pamaldas lietuviškai.

Žemaičių vyskupas M. Valančius pradėjo Blaivybės sąjūdį prieš išplitusią baudžiavos laikais girtuoklystę.

Katalikų bažnyčios vadovaujamos kultūrinės rezistencijos metu susiformavo lietuvių tautinis ir kultūrinis tapatumas, tauta ėmė suvokti savo išskirtinumą ir atskirumą nuo lenkų.

Sulenkėjo Rytų Lietuva, ypač Vilniaus kraštas.

Po baudžiavos panaikinimo ėmę savarankiškai ūkininkauti, valstiečiai prakuto, o kiti net ir gyveno tiek pasiturinčiai, kad galėjo išmokslinti bent vieną savo vaiką. Nepaisant mokomosios rusų kalbos ir privalomų stačiatikių tikybos pamokų, lietuviai ėmė leisti vaikus į valdiškas mokyklas, kad įgytų tinkamą išsilavinimą.

Valstietiška inteligentų kilmė skatino lietuvybę ir priešiškumą lenkakalbei bajorijai. Lietuvių savimonėje išliko baudžiauninko neapykanta dvarui. Senoji bajorų inteligentija orientavosi į ATR idealus, o naujoji valstietiška – į lietuvių tautinius idealus.

Pasaulietinė lietuviška inteligentija neapsiribojo vien kultūrine rezistencija, bet ėmė kelti ekonominius ir politinius tautinio sąjūdžio tikslus.

Lietuviškos periodinės spaudos atsiradimas:
• 1883 m. Ragainėje išėjo dr. J. Basanavičiaus redaguojamo laikraščio „Aušra“ pirmasis numeris. „Aušra“ žadino tautinę savimonę ir savigarbą per Lietuvos praeitį ir meilę tėvynei bei gimtajai kalbai, skelbė lietuvių teisę spręsti savo likimą.
• 1889–1905 m. „Aušrą“ pakeitė naujas laikraštis „Varpas“, kurį leido V. Kudirka. Varpininkai stengėsi kelti Lietuvos ekonomiką ir kultūrą, ugdyti lietuvių verslumą ir sąmoningumą, sukurti modernią lietuvių tautą. Politinis „Varpo“ tikslas – autonomija Rusijos imperijos sudėtyje, o vėliau ir nepriklausomybė.

Legalus pasipriešinimas spaudos draudimui:
• Kontrafakcinė literatūra buvo platinama su netikra iki 1864 m. leidimo data.
• Bylinėjimasis su caro pareigūnais dėl konfiskuotų lotyniškais rašmenimis spausdintų leidinių.
• Peticijų Rusijos aukščiausiai valdžiai dėl spaudos draudimo atšaukimo rašymas ir parašų rinkimas.

Politinių partijų kūrimasis:
• 1896 m. Vilniuje įkurta Lietuvos socialdemokratų partiją (LSDP), pasisakiusi už nepriklausomą, laisvu noru susijungusią federacinę respubliką, susidedančią iš Lietuvos, Lenkijos, Latvijos, Gudijos ir Ukrainos.
• 1902 m. varpininkų pagrindu susikūrė Lietuvių demokratų partija, kurios įkūrėjai buvo Kazys Grinius, Povilas Višinskis, Jonas Vileišis, Jurgis Šaulys. Partija reikalavo Lietuvai autonomijos, o vėliau ir nepriklausomybės.

1904 m. gegužės 7 d. caro Nikolajaus II vyriausybė panaikino lietuvių spaudos draudimą. Tai reiškė, kad caro valdžia atsisako nutautinimo politikos. O patiems lietuviams tai buvo didžiausias politinis laimėjimas, nes Rusijos administracijai teko nusileisti.

Rusijos revoliucijos metu 1905 m. gruodžio 4–5 d. Vilniuje įvyko Lietuvių suvažiavimas, vėliau pavadintas Didžiuoju Vilniaus Seimu. Jo iniciatoriumi buvo J. Basanavičius. Seimas priėmė nutarimus, reikalaujančius suteikti Lietuvai politinę autonomiją Rusijos imperijos sudėtyje.

1907 m. caro administracija padarė dar vieną nuolaidą lietuviams – buvo leista mokyklose mokyti lietuvių kalba. Nors mokyklos privalėjo laikytis visai imperijai skirtos ugdymo programos, tačiau tai pagerino sąlygas šviesti tautą, augti jos inteligentijai.

1907 m. lietuvių inteligentai įkūrė Lietuvių mokslo draugiją, turėjusią didžiulį poveikį kultūrai. Draugija rūpinosi lietuviškų mokyklų steigimu, lietuvių kalba ir kultūros paveldu, rengė rekomendacijas Rusijos švietimo ministerijai, leido vadovėlius. Draugijai vadovavo dr. J. Basanavičius, kiti žymūs lietuvių visuomenės veikėjai.

Lietuvių tautinio sąjūdžio metu susiformavo tautinė inteligentija, atsirado ir sustiprėjo lietuvių tautinė savimonė, buvo padėti tautinės kultūros pagrindai ir iškelti politiniai tikslai siekti autonomijos ir nepriklausomos valstybės.

Kilo lietuvių ir lenkų konfliktas, kurio atgarsiai juntami iki šiol.