Dvaras

Lietuva XVII a. II pusės Europoje

Garsinis takelis

Po Valakų reformos Lietuvoje įsigalėjo stambioji žemėvalda. Didikai supirkinėjo nusigyvenusių bajorų dvarus. Radviloms XVII a. priklausė du trečdaliai Naugarduko pavieto žemės. Be nuosavos žemės jie dar valdydavo iki gyvos galvos skirtas valstybines žemes. Bajorija iš karių luomo virto ūkininkais, nuo karo tarnybos atsipirkdavo mokesčiais ir siunčiamais algininkais.

Lietuvos didikai gyveno ne prasčiau negu Vakarų Europoje. Apie tai byloja, pvz., Radvilų rezidencija Nesvyžiuje arba Biržų pilis, taip pat Sluškų ir Sapiegų rūmai Vilniuje, Pacų – Jiezne. Rūmams buvo būdingas puošnus interjeras, brangūs audiniai ir metalai dekorui bei baldams.


Formavosi parkų kultūra. Kai kurie didikai perstatinėjo senus renesansinius pastatus. Dėl neramių laikų rūmai įgijo gynybinių bruožų – storos sienos, bokštai. Dvaruose vyko aktyvus kultūrinis gyvenimas. Čia klestėjo baroko kultūra. Literatūra, muzika, šokiai buvo mėgstamas bajorų laisvalaikio užsiėmimas. Laikrodis ir lova tapo dvarų kasdienybės dalimi. Bajorija buvo raštinga – rašė dienoraščius, atsiminimus. Labai išplito kortavimas.

Rūmuose vykdavo iškilmingi priėmimai, prabangios puotos, šokiai, vaidinimai. Didikai rūmuose laikydavo muzikantus, steigė teatro trupes. Jie kaupė knygas, meno kūrinius, karo trofėjus, tolimų kraštų egzotiškus daiktus, didžiavosi paveikslų galerijomis. Bajorija rengdavo prašmatnias puotas, kurios trukdavo kelias dienas. Svetingumas, kad ir perdėtas, buvo laikomas dorybe, o taupumą prilygindavo godumui ir smerkė. Vyresnės kartos bajorija nepalankiai žiūrėjo į besiskverbiančias Vakarų Europos madas, nepritarė naujiems apdarams, šokiams, etiketui.

Dvarai nukentėjo per karus su švedais ir rusais. Buvo išvežta daug meno kūrinių, baldų. Nemažai dvarų sudegė, buvo sugriauti.

Grįžti