|
Romantizmas Europoje
Lietuvos XIX a. – XX a. pradžios kultūros raida Europos kontekste |
|
|
Romantizmas Europoje
Lietuvos XIX a. – XX a. pradžios kultūros raida Europos kontekste |
 |
 |
|
Romantizme vertybe tapo kūrybinė laisvė, kuri leido išreikšti savo jausmus, nebūtinai laikantis taisyklių. Populiariausiais žanrais tapo peizažas, portretas, istorinis žanras. Vienas žymiausių romantizmo atstovų – prancūzas Eženas Delakrua (Eugene Delacroix).
|
|
|
Romantizmo muzikoje daug dėmesio skiriama žmogaus išgyvenimams, jausmams, gamtos vaizdams. Muzikai būdingas lyriškumas, spalvingumas, harmonija. Pradėta remtis liaudies muzikos intonacijomis, kuriama remiantis savo tautos istorija, kultūra, stengiamasi ją išaukštinti, kovoti už nacionalinį išsivadavimą. Romantizmo muzikos pradininkai: Fransas Šubertas (Franz Schubert ,1797–1828), Robertas Šumanas (Robert Schumann, 1810–1856), Frederikas Šopenas (Frédéric Chopin, 1810–1849), Nikolas Paganinis (Niccolò Paganini, 1782–1840), Fransas Listas (Franz Liszt, 1811–1886).
|
Ištrauka iš Nikolo Paganinio koncerto smuikui.
|
Ištrauka iš Franso Listo noktiurno „Meilės godos“.
|
|
|
Romantizmo literatūrai būdinga priešprieša tarp realaus ir idealaus pasaulių. Atsiranda naujo tipo veikėjas – dvasiškai laisvas, neramios sielos, maištaujantis žmogus. Mėgo kalnų, jūros, nakties peizažus. Mitologija, liaudies dainos, pasakos – originalios kūrybos ir savo tautos pažinimo šaltinis. Romantikai įteisino fantastiką ir simbolius. Žymiausi romantizmo literatūros atstovai: Ernstas Teodoras Amadėjus Hofmanas (Ernst Theodor Amadeus Hoffman, 1776–1822), Valteris Scotas (Walter Scott, 1771–1832), Džordžas Noelis Gordonas Baironas (George Noel Gordon Byron, 1788–1824).
|
Džordžas Noelis Gordonas Baironas (1788–1824 m.) – anglų poetas, kūręs poeto maištininko, visuomenės atstumtojo vaizdą. Jo kūrinių herojus – pasauliu nusivylusi asmenybė.
Ištrauka iš filosofinės dramos „Kainas“ (1821 m.)
Kainas
Sūnau Enošai,
Ir tu, dukryt, maža plepute mano!
Jei laime judviejų tikėčiau aš,
Daug ką mielai sutikčiau dovanoti...
Bet šito – niekados, per amžių amžius,
Atleist negali kartos ateities!
Bus visada prakeiktas atminimas
Žmogaus, pasėjusio tuo pat metu
Gyvybės mūsų ir piktybės sėklą.
Jis paragavo uždraustojo vaisiaus
Ir tuo nelaimę užsitraukė sau:
Jam buvo to per maža – ir jisai
Mane pagimdė ir tave, ir visą
Kol kas dar negausingą mūsų būrį,
Pasmerkdamas, deja, baisioms kančioms
Nepaprastą daugybę sutvėrimų,
Milijonus, – ne, milijardus tų,
Kuriem bus lemta gimti kada nors,
Kurių aš tėvu būti privalėsiu!..
Grožybė tavo veido, tavo meilė
(Šaltinis mano meilės ir džiaugsmų),
Akimirksniai saldaus užsimiršimo
Ir visa, ką mylėti mes įpratę
Tiek savyje, tiek savo vaikuose –
Juk visa tat karčių skausmų keliais,
Kur laimė tenušvinta taip retai,
Galvotrūkčiais arba ramiai, iš lėto
Į nežinią, į mirtį veda mus
Ir palikuonis mūsų. Aš matau,
Jog pažinimo medis mus apvylė:
Tėvai, padarę nuodėmę, svajojo
Bent sužinoti paslaptį mirties;
Bet mes tuo tarpu žinome tik viena:
Jog esam nelaimingi... Jeigu taip,
Tai argi negalėjom apsieiti
Be vaisių užgintų ir be anglių?
Byron G. G. Kainas. Vilnius, Alma Littera 1999: 154–155